Apie kalnus, kurie tau nieko neskolingi

Niekaip negalėjau papasakoti šitos istorijos. Atrodė, kad arba čia nėra ką pasakoti, arba kaip tik yra per daug – padrikų minčių, epizodų, smulkių detalių, kurios galvoje atrodo svarbios, bet sudėjus į vieną vietą ima ir išsibarsto. Todėl šį kartą bandau ne „aprašyti varžybas“, o tiesiog ramiai perbėgti tą parą nuo pradžios iki pabaigos, su visais mažais momentais, kurie liko giliau nei kilometrai ar laikai.

Orobie Grand Trail vyksta Alpi Orobie regione – šiaurės Italijoje, netoli Bergamo. Tai nėra Dolomitų atvirukinė dramatika, kur kiekvienas kampas prašosi fotografuojamas. Orobie kalnai atrodo senesni, tylesni, labiau darbiniai nei romantiški. Per juos šimtmečius ėjo piemenys, buvo varomi galvijai, ėjo prekybos takai, o dabar tais pačiais keterų takais keliauja ultra bėgikai. Čia yra kelios distancijos, bet ilgiausia – apie 70 kilometrų su beveik 4000 metrų sukilimo – iš esmės yra kalnų “perėjimas”, o ne „bėgimas“. Ir kai renkiesi ją, renkiesi ne greitį, o ilgą dieną kalnuose.

Į Bergamą atvykome porą dienų prieš startą. Miestas gyvena dviem aukštais – apačioje moderni Città Bassa, o viršuje – Città Alta, senamiestis, apjuostas XVI amžiaus Venecijos sienomis, šiandien saugomomis UNESCO. Vakare vaikštai akmeninėmis gatvelėmis, matai XII-XIII amžiaus bažnyčias, sėdi mažoje aikštėje ir supranti, kad šis miestas stovėjo čia ilgai prieš tavo bėgimą ir stovės dar ilgai po jo. Tame yra kažkoks sveikas mastelio priminimas.

Starto rytą autobusai pajudėjo iš Bergamo į Carona – mažą kalnų miestelį, iš kur prasideda trasa. Kelias siaurėjo, virto serpantinais, vairuotojai manevravo tarp uolų ir priešpriešinių automobilių taip ramiai, lyg tai būtų kasdienė rutina, o mes sėdėjome tyliau nei įprastai. Aš tuo metu jaučiausi keistai. Po Oslo Eco Trail emociškai nebuvau iki galo atsigavęs, nors fiziškai treniruotes buvau susitvarkęs. Starto nuotraukoje visi lietuviai šypsosi, atrodo užsivedę, o mano veide – kažkoks keistas nerimas, kurio tuo metu dar negalėjau įvardinti.

Pirmi kilometrai per Carona buvo šventiniai, bet labai greitai baigėsi. Vos prabėgus miestelį, mus pasiuntė tiesiai į sieną – siaurą serpantininį taką aukštyn. Kai kurie dalyviai pradėjo kirsti šlaitus, ieškoti trumpesnių trajektorijų, o aš likau žymėtame take, galvodamas, kad taip „teisingiau“. Vėliau supratau, kad kalnuose nėra teisinga ar neteisinga – yra tik efektyvu arba lėta. Iki užtvankos atsilieku 35 minutėmis nuo lėčiausio lietuvio. Tuo metu dar to nesuvokiu, bet tempo skirtumas jau padarytas.

Iki Zambla (30 km) judėjau kovodamas su energija ir skrandžiu. GU geliai, kurie treniruotėse veikė normaliai, čia nusprendė, kad šiandien ne jų diena. Kažkur trasoje parašiau Irmantui žinutę: „Dar gyvas? Semi laimę kibirais ar jau “blet” žodį išmokai?“ Atsakymas atėjo pavėluotai, kai jau leidžiausi į Zambla: „Blet. Katik į Zamblą nusileidau. 32 km. Blet.“ Toks atsakymas, kuris daugiau pasako nei ilgas aprašymas.

Zambloje netikėtai susitikome gyvai. Du lietuviai Italijos kalnuose, abu ne idealios būsenos, bet abu vis dar judantys. Nusprendėme tęsti kartu.

Įkalnėse man buvo sunku. Tempas byrėjo, kvėpavimas trumpėjo, o galvoje atsirasdavo klausimas – ar ši diena apskritai mano. Nuokalnėse viskas apsiversdavo. Ten kojos dar turėjo savo balsą, ir mes leisdavomės tiek, kiek leido reljefas ir sveikas protas. Lenkiant italus sakydavome „scusa“, o jie iš paskos mesteldavo „banditi“ ar „bastardi“. Ir kažkodėl tai skambėjo ne kaip įžeidimas, o kaip pripažinimas. Tą akimirką tarp mūsų atsirasdavo tylus susitarimas – visi čia esame dėl to paties, tik kiekvienas su savo stiprybėmis.

Artėjant prie Selvino pradėjo lūžti kūnas. Iš pradžių nugara, paskui skrandis. Spazmai ateidavo bangomis – sulėtini tempą, praeina, pagreitini – grįžta. Selvino miestelyje žmonės sėdėjo kavinėse, gėrė, juokėsi, gyveno savo vakarą, o aš ėjau beveik komoje. Ir tada pamačiau mėlyną organizatorių autobusą. Ne kaip transportą, o kaip galimybę. Labai aiški mintis – gal užtenka. Maitinimo punkte atsisėdau ir pasakiau Irmantui: „Pizė, tuoj vemsiu…“ Pasitraukiau prie tvoros ir kokias penkiolika minučių bandžiau save įtikinti, kad nenoriu nei vemti, nei važiuoti tuo autobusiuku. Tuo metu finišas neegzistavo. Buvo tik klausimas – jei apsivemi, tai – autobusiukas, jei nea, tai keliesi ir judi į naktį.

Cola. Sultinys. Tyla. AČIŪ Irmantui, kuris tuo metu galvojo už mane.

Po pusvalandžio pakilau. Ne todėl, kad jaučiausi stiprus. Todėl, kad pasirinkau dar nepasiduoti.

Ir tada prasidėjo audra.

Naktis kalnuose per stiprią liūtį su žaibais nėra romantiška. Kai matai tik tiek, kiek apšviečia žaibo blyksnis, o paskui vėl tamsa, trasa susitraukia iki kelių metrų. Buvo tokių, kurie sukosi atgal. Buvo tokių, kurie stovėjo ir dvejojo. Buvo baisu, bet mes judėjome pirmyn. Lėtai, bet pirmyn.

Finišas Bergame nebuvo šventė su fanfaromis. Miestas miegojo. Senamiesčio sienos stovėjo taip pat ramiai, kaip ir prieš 400 metų. Peržengęs liniją nesijauti didvyriu. Jautiesi mažas ir labai gyvas. Suvoki, kad mėlynas autobusas buvo arčiau nei galvojai, ir kad visa ši para galėjo baigtis Selvino kėdėje. Bet nesibaigė.

Ultra trail’as man vis labiau primena gyvenimą suspaustą į parą – su klaidomis, su humoru, su „blet“, su „banditi“, su momentais, kai beveik pasiduodi, ir su sprendimu dar šiek tiek pabūti kalnuose, net jei jie tau nieko neskolingi.