Monserato vienuolynas („Montserrat Monastery“) nėra tik vieta, į kurią atvažiuojama dėl kalnų ar panoramų, nes pačioje jo širdyje slypi tai, kas šimtmečius traukė piligrimus iš visos Europos – Juodoji Madona, dar vadinama „La Moreneta“, mažytė tamsaus medžio statulėlė, kurios kilmė siejama su XII amžiumi ir kuri laikoma Katalonijos globėja. Sakoma, kad ši Madonos figūra buvo rasta oloje kalnuose po paslaptingų šviesų pasirodymo, ir nuo to laiko ji tapo ne tik religiniu objektu, bet ir tylia vilties, prašymų ir padėkų saugykla, prie kurios žmonės prieina ne tiek iš tradicijos, kiek iš labai asmeninio poreikio kažką pasakyti ar kažko paprašyti. Stovėdamas eilėje, kuri lėtai juda link tos mažos, stiklu apsaugotos figūros, pradedi jausti, kad tai nėra tik dar vienas turistinis sustojimas – žmonės čia ne šiaip fotografuoja ar stebi, jie laukia, galvoja, kartais tyliai meldžiasi, kartais tiesiog stovi su savimi, ir tas momentas, kai trumpam gali paliesti Madonos laikomą rutulį, tampa keistai intymus net ir tada, jei nesi religingas. Ir būtent todėl Monseratas veikia kitaip nei dauguma vietų – čia kalnai sukuria mastelį, istorija suteikia svorį, o „La Moreneta“ įneša tą tylų, sunkiai paaiškinamą jausmą, dėl kurio žmonės grįžta ne todėl, kad gražu, o todėl, kad kažkas viduje ten pasilieka.

Kelionės datos: 2018.04.22–25

Mintis šiai kelionei gimė 2018 metų pradžioje, ir pats jos branduolys man tuo metu atrodė keistas net pačiam sau – norėjau aplankyti Juodąją Madoną ir paprašyti pagalbos, nors apie tokius dalykus buvau girdėjęs ir anksčiau, bet niekada iki galo tuo netikėjau. Tuo metu jau kurį laiką bandėme susilaukti antrojo šeimos vaikiuko, tačiau ėjo laikas, o rezultatas vis nesikeitė, ir tas tylus, niekur garsiai neištariamas laukimas po truputį kaupėsi viduje.

Tuo pačiu metu „Ne.Normalus“ judėjimas kaip tik buvo įgavęs pagreitį, nes su Irmantu intensyviai bėgiojome, vis kažką planavome, judėjome, filmavome, o aš pats bandžiau psichologiškai atsigauti po anksčiau įveiktų ultrų. Vis dėlto didžiausią nerimą tuo metu kėlė ne kilometrai ir ne atstumai, o nugara – ta pati rudeniška istorija, kuri paskutinius kelerius metus kartojosi beveik rituališkai, kiekvieną rudenį priversdama stabdyti, gydytis ir vėl iš naujo mokytis judėti be skausmo.

Kai pradėjau dėlioti šią kelionę, labai greitai nusprendžiau niekam nesakyti, koks yra pagrindinis jos tikslas, nes norėjosi viską išgyventi pačiam, be išankstinių komentarų, be išorinių lūkesčių, tiesiog būti procese ir laukti rezultato. Kadangi visa tai labiau priminė piligriminę kelionę nei įprastą sportinį nuotykį, planavau išnaudoti internete esančią informaciją apie piligrimų takus ir susidėlioti bėgimo maršrutą būtent jais. Tuo metu nebuvo nei tikslių datų, nei tikslių atstumų – tiesiog jungiau taškus žemėlapyje, dėliojau savo vaizduotės vaisius ir žiūrėjau, kas iš to gimsta, bandydamas pajusti, ar ši idėja iš tiesų turi svorį.

Tačiau kuo ilgiau dėliojau maršrutą ir kuo aiškesnis jis darėsi, tuo stipriau supratau, kad vienas tokiai kelionei nesiryšiu, nes ji buvo per daug nenuspėjama, per daug rizikinga ir per daug ilga, kad ją būtų galima normaliai atlikti vienam. Reikėjo idėjos, kuri būtų pakankamai intriguojanti ir pakankamai gyva, kad įtrauktų dar vieną žmogų. Tuo metu su „Ne.Normalus“ bėgome viską, kas atrodė bent kiek įdomu, ir periodiškai filmavome video, todėl pasiūliau Irmantui šią avantiūrą kaip savotišką “adventure run”. Giliai viduje labai tikėjausi, kad jis sutiks, nes realiai tuo metu daugiau neturėjau su kuo tai daryti.

Laiko langas buvo gana siauras – reikėjo išvykti balandžio pabaigoje arba iki gegužės vidurio, nes vėliau tame regione prasideda karštis, kuris tokį formatą paverčia labai nepatogiu, o jei būtume bandę anksčiau, greičiausiai būtume gavę lietų, purvą ir visai kitokį nuotykį. Kadangi nesinorėjo nei šalti, nei kepti, pasirinkome savaitgalį prieš balandžio 30 dieną, kad spėčiau grįžti iki žmonos gimtadienio ir tikėtis, jog oras bus palankus tam, ką sumanėme. Irmantas sutiko, nes, na, kodėl gi ne.

Prasidėjo lengvi aptarimai – kaip skrendame, kiek laiko būsime vietoje, kaip tiksliai judėsime, kiek laiko turime tarp atkarpų ir panašiai. Peržiūrėjus skrydžių galimybes į Barseloną, susidėliojome tokį bazinį planą:

2018.04.22
16:00 nusileidžiame Barselonos oro uoste
18:00 būname Barselonos centre prie arkos ir iš ten startuojame

2018.04.23
05:00 jau esame prie Monserato vienuolyno
08:00 lankome vienuolyną, Juodąją Madoną
12:00 mėgaujamės vienuolyno apylinkėmis, kalnais ir trailais
15:00 nusileidžiame į slėnį ir apsistojame viešbutyje
16:00 apsiprausiame, apsiperkame parduotuvėje maisto, pavalgome ir einame miegoti

2018.04.24
04:00 keliamės ir judame link jūros
20:00 pagaliau pasiekiame jūrą, nusimaudome ir kviečiame Uber, kuriuo važiuojame tiesiai į Barselonos oro uostą
21:30 būname oro uoste ir laukimo salėje bandome sulaukti savo skrydžio

2018.04.25
05:00 sėdame į lėktuvą, kuris skrenda į Vilnių
10:00 jau esame namuose ir bandome suvokti, ką čia ką tik atlikome

O kaip pavyko – siūlau skaityti toliau.

Pažiūrėjus į šią programą ir pabandžius realiai suprasti, kas mūsų laukia, buvo nuspręsta judėti maksimaliai lengvai, todėl atsisakėme visko, kas nėra būtina – jokių papildomų drabužių, jokių „extra“ daiktų, jokio komforto, kurį galėtum neštis tik tam, kad jaustumeisi ramiau. Iš Vilniaus išvykome apsirengę taip, kaip bėgsime visą trasą – bėgimo apranga, visi reikalingi daiktai kuprinėse ir daugiau nieko. Toks formatas savaime įpareigojo būti labai konservatyviems, atsargiems ir nedaryti klaidų, nes jų kaina tokioje kelionėje galėjo būti labai didelė. Planavimo metu įtampa šiek tiek slėgė, bet mano pagrindinis tikslas buvo priešakyje, todėl nenorėjau galvoti apie nieką kitą, tik apie tai, kaip viską pasiekti ir atlikti sėkmingai.

Irmantas tą rytą pasiėmė „CityBee“ ryškiai rožinį „Fiat 500“ kabrioletą, atvažiavo manęs pasiimti, susėdome į automobilį ir su muzika išlėkėme į oro uostą. Nuotaika buvo lengva, net šiek tiek euforinė – ateitis neaiški, nuotykis garantuotas, o mes, kaip visada, įsitikinę, kad kažkaip viską išspręsime. Maršrutas suplanuotas, GPS track’as sudėtas į laikrodžius, papildomas tracker’is veikia – viskas, bent jau teoriškai, buvo paruošta.

Nusileidome oro uoste ir viešuoju transportu pajudėjome į Barseloną. Išlipome Kolumbo aikštėje, trumpam apsidairėme, pajutome miesto ritmą ir palengva nubėgome link mūsų simbolinio starto – „Arc de Triomf“. Norėjosi, kad pradžia turėtų savo akimirką, todėl pasirinkome būtent arką, ir dar ne bet kokią, o triumfo.

Kol judėjome nuo Kolumbo aikštės iki arkos, spėjome apsipirkti – vanduo, keli vaisiai, keli papildomi dalykai – ir kuprinės staiga tapo gerokai sunkesnės, ne visai pritaikytos tokiam kiekiui reikmenų. Tokios smulkmenos tuo momentu dar atrodė nereikšmingos, bet vėliau labai gerai supratome, kad kiekvienas papildomas kilogramas bėgant ir einant savo kainą vis tiek pasiima.

Su pilnomis kuprinėmis pasileidome pro „Sagrada Família“, kurios masyvas net trumpam sustabdo žvilgsnį net ir tada, kai skubi, ir toliau kilome link „Park Güell“. Ten trumpam sulėtinome tempą, apsidairėme, pamatėme Gaudí darbus, kurie atrodo tarsi iš kito pasaulio, ir judėjome toliau į kalną, kuris laukė ilgas, lėtas ir reiklus. Vingiuodami miesto gatvelėmis, pereidami į siauresnius parkų takus ir lipdami šalia funikulieriaus bėgių, po truputį kilome aukštyn, o su kiekvienu žingsniu Barselonos panorama darėsi vis platesnė, vis gilesnė, kol galiausiai dar šviesiu paros metu pasiekėme „Tibidabo“ pramogų parką. Ten buvo gyva – žmonės vaikščiojo, vaikai suposi atrakcionuose, grojo muzika, restoranai buvo pilni, ir visa tai labai kontrastavo su tuo, kas mūsų laukė toliau. Kadangi ten buvau pirmą kartą, norėjosi pabūti kiek ilgiau, įsigerti vaizdą ir tiesiog pajusti Barseloną iš viršaus.

Tačiau būtent ten nutiko pirmasis rimtesnis signalas. Kol Irmantas buvo nuėjęs į tualetą, aš vaikščiojau, žiūrėjau į miestą, kūnas po truputį vėso, vėjas stiprėjo, ir staiga nugara priminė apie save taip stipriai, kad akimirkai atrodė – viskas gali baigtis čia. Skausmas buvo toks staigus ir aštrus, kad teko remtis į turėklą ir tiesiog stovėti, bandant suprasti, kas vyksta. Tą akimirką mintyse perbėgo visas planas, visas tikslas ir visa šios kelionės prasmė. Atsargiai bandžiau tempti raumenis, atpalaiduoti nugarą ir laukti, gal skausmas šiek tiek atlėgs. Irmantui tuo metu nieko rimto nesakiau – tik užsiminiau, kad šiek tiek skauda, nes bėgant ultras skausmas nėra naujiena. Vaistų neturėjau, bet labai aiškiai supratau viena – kol būsiu judesyje ir šiltas, dar galėsiu tęsti. O kaip bėgti su skausmu, jau buvau išmokęs.

Taip, susitvarkę kuprines, aprangą ir savotiškai atsisveikinę su Barselona, išėjome į naktinį trail’ą.

Naktinis trail’as svetimoje vietoje yra visiškai kitoks patyrimas – garsai, šešėliai, judesiai aplinkui, viskas sustiprėja, o vaizduotė dirba pilnu pajėgumu. Viename iš miestelių, eidami apšviestu keliu ir artėdami prie posūkio į siaurą takelį, radome apie metrą ilgio automobilio pervažiuotą gyvatę, ir po tokio vaizdo bėgti per iki juosmens siekiančią žolę staiga tampa visai kitu reikalu. Įtampa pakilo iki maksimumo, ir net nugaros skausmas kuriam laikui pasitraukė į antrą planą.

Apie 21:00, kirsdami vieną iš pakelės miestelių, papildėme maisto atsargas – vaikiškos tyrelės, „Red Bull“, dar kažkas, ko dabar jau nebeprisimenu. Prie parduotuvės, susėdę ant suoliuko, bandėme viską sutalpinti į kuprines, o aš tuo metu labai aiškiai supratau, kad negaliu normaliai atsisėsti – nugara buvo taip įsitempusi, kad vienintelė pozicija, kurioje dar galėjau funkcionuoti, buvo stovėjimas.

Užkandus savijauta šiek tiek pagerėjo, ir mes pajudėjome toliau. Miškai, takai, tyla – viskas buvo nuostabu. Žmonių beveik nebuvo, temperatūra ideali judėjimui. Jei ne nugara, tai būtų buvęs beveik tobulas vakaras.

Apie vidurnaktį kirtome dar vieną mažą miestelį, kuris buvo visiškai tuščias, lyg išjungtas. Gatvelės tylios, aplink tik žydinčios gyvatvorės ir mūsų žibintų šviesa. Tačiau ramybė truko neilgai. Vienoje gatvėje, kur vienoje pusėje buvo privatūs namai už aukštų tvorų, o kitoje – automobiliai ir miško pradžia, išgirdome šiukšlių konteinerių vartymo garsus. Instinktyviai pagalvojome apie benamius, bet ten buvo didelė šernų šeima. Atstumas tarp mūsų buvo toks mažas, kad jautėsi jų alsavimas. Mūsų žibintai automatiškai pasisuko į garsą – ir mes sustingome. Širdis daužėsi, mes lėtai traukėmės atgal, kol šernai pastebėjo mus ir pradėjo judėti mūsų link. Staiga apsisukome ir šokome ant kelių metrų aukščio betoninės tvoros. Tuo pačiu metu iš kitos pusės pasirodė didžiulis šuo, kuris pradėjo loti į mūsų pusę. Atsidūrėme tarp šernų ir šuns, ant tvoros, visiškai absurdiškoje situacijoje. Laimei, šuns lojimas šernus išgąsdino, jie nubėgo į mišką priešinga kryptimi, ir mes, šiek tiek atgavę kvapą, pajudėjome toliau, tikėdamiesi, kad laukinės gamtos pamokos šiai nakčiai jau baigtos.

Po tokio susitikimo dar kelias valandas judėjome greitesniu tempu. Taip netrukus atsidūrėme upės vagoje – vietomis beveik sausoje, vietomis su vandeniu iki kelių, su stačiais krantais ir be jokios normalios galimybės iš jos išlipti. Sala po salos, išraižytos keturračių pėdsakais, rodė, kad ši vaga naudojama kaip kelias, bet mums tai buvo ilga, nepatogi ir varginanti atkarpa. Judėjome ilgai, bandėme skaityti žemėlapius, ieškoti išėjimo. Galiausiai, prieš dar vieną gilesnį ir vandeningesnį ruožą, supratome, kad teks arba bristi toliau, arba ieškoti alternatyvos. Netikėtai radome nepažymėtą taką, kuris leido ištrūkti iš šios sudėtingos vietos, nors tuo pačiu ir nutolino nuo piligrimų tako.

Taip patekome į autostradą, kur pėstiesiems judėti draudžiama, tačiau tuo metu ji buvo remontuojama ir pusė jos buvo uždaryta, todėl galėjome palyginti saugiai įveikti apie 12 kilometrų.

Priėjus kalnų masyvą, keliu judėti nebebuvo prasmės – serpantinai vedė per aplinkui, o mums reikėjo kelio tiesiai aukštyn. Po kelių bandymų GPS track’as suveikė, radome single track’ą ir pradėjome kopimą. Naktis, byrantys akmenys, siauras takas ir juodi skorpionai po kojomis – tai buvo viena intensyviausių visos kelionės atkarpų, kurioje jau laukėme tik vieno – saulės.

Pakeliui, užsiropštus ant gelbėjimo tarnybų naudojamo kelio, išgirdau stiprų dundesį. Pirma mintis buvo labai paprasta – krenta akmenys. Bandžiau ieškoti vietos prisiglausti, bet po kelių sekundžių prieš mane nusileido didžiulis kalnų ožys su įspūdingais ragais. Sustojome vienas prieš kitą. Tada prie manęs prisijungė Irmantas. Kelias sekundes stovėjome visiškai nejudėdami, kol ožys treptelėjo koja ir nušoko žemyn šlaitu. Tada tik apsikeitėme tuo trumpu žvilgsniu, kuris pasako daugiau nei ilgas pokalbis.

Apie 8:00 ryto jau ėjome per tuščią aikštę link katedros kur buvo Juodoji Madona. Mintį, su kuria atvykau, nešiausi nuo Vilniaus, todėl paprašiau labai paprasto dalyko – kad 2018 metai būtų mums sėkmingi ir mūsų šeimą aplankytų nauja gyvybė.

Išėję į aikštę labai greitai supratome, kad esame beprotiškai alkani. Sprendimas nusipirkti pusryčius vienuolyno viešbutyje buvo vienas geriausių visoje kelionėje – kiaušinienė, pomidorai ir visa kita tuo metu atrodė kaip geriausias maistas gyvenime. Sėdėjau, valgiau ir jaučiau, kaip viduje po truputį darosi ramu. Nugara beveik nebeskaudėjo, tikslas buvo pasiektas, ir tą akimirką nieko daugiau nereikėjo.

Po to skyrėme laiko vienuolyno apylinkėms – uolėti kalnai, siauri takai, panoramos, kurios atrodo beveik nerealiai. Ties „Creu de Sant Miquel“ Irmantas iš kuprinės ištraukė vienuolyne pirktą putojantį vyną, atidarėme jį ir simboliškai paminėjome gerai pasibaigusį etapą. Būtent tą akimirką pradėjau suprasti, ką reiškia piligrimystė – ne atstumą, ne maršrutą ir ne tai, ką teoriškai suplanuoji, o tai, ką atsineši viduje ir ką parsineši atgal, tą tylų santykį su viltimi, su tikėjimu ir su vieta, į kurią atėjai ne šiaip pažiūrėti.

Per dienos karštį nusileidome į Collbató miestelį, pasiekėme viešbutį, nusiprausėme, susitvarkėme kojas, išsiskalbėme druska persigėrusius drabužius ir kuo greičiau pajudėjome į parduotuvę, nes alkis jau buvo milžiniškas, o organizmas labai aiškiai bandė atstatyti kalorijų trūkumą. Pavalgius tapo aišku viena – miegas yra svarbiausias dalykas, todėl susiderinome kėlimosi laiką ir tiesiog užmigome, kiekvienas savo kambaryje.

Rytas buvo ankstyvas – 5:30, nes prieš akis laukė ilgas ir fizinių pastangų reikalaujantis atstumas iki jūros. Viešbučio personalo dar nebuvo, todėl tyliai palikome raktus sutartoje vietoje ir niekam nematant, išėjome į ryto vėsą, kuri tuo metu atrodė kaip vienintelis švelnus dalykas prieš laukiančią dieną. Pirmieji bėgimo žingsniai priminė ne pradžią, o kažkokį keistą nesusipratimą – kūnas buvo sustingęs, pavargęs, skaudėjo viską taip, lyg būtume peržengę ribą, už kurios jau nebeįmanoma normaliai judėti, o mintis, kad mums pavyks pasiekti tikslą, buvo tokia trapi ir menka, kad net patiems buvo sunku tuo patikėti.

Pradžioje maršrutas driekėsi santykinai lengvomis teritorijomis – per nedidelius kaimus su anksti bundančiais kiemais, per dirbamus laukus, kuriuose dar tvyrojo nakties drėgmė ir mėšlo kvapas, ir vietinius kelius, kuriuose retkarčiais pasirodydavo vienas kitas automobilis. Kilometrai, nors ir lėtai, judėjo į priekį, o kūnui po truputį apšilus, atsirado ir šiokia tokia vidinė ramybė, leidusi judėti be panikos. Per paskutines paras su Irmantu buvome tiek prisikalbėję, aptarę tiek daug visokių dalykų, kad šį rytą natūraliai atėjo tyla – bėgome daugiausia tylėdami, kartais net ne kartu, tarsi kiekvienas savame burbule, nes jautėsi lengva įtampa ir poreikis pabūti su savimi, nejudinti vienas kito minčių. Gerai bent tai, kad abu turėjome tuos pačius GPS track’us, nes pasimesti tokioje aplinkoje galimybių tikrai buvo ne viena.

Tačiau lygumas ir laukus netrukus pakeitė kalvotos vietovės, kurios palaipsniui peraugo į tikrus kalnus – ne ekstremaliai aukštus, bet pakankamai sudėtingus, kad judėjimas taptų lėtesnis, o teisingo kelio paieška – vis labiau varginanti. Vienu metu patekome į teritoriją, kuri neseniai buvo nusiaubta gaisro: miškai, pievos ir paklotė buvo virtę juodais, išdegusiais plotais, kuriuose nebeliko nei aiškių takų, nei orientyrų. Tokiose vietose keliuko paieška virto beveik intuicijos žaidimu, o kad situacija būtų dar sudėtingesnė, prie šio degėsių labirinto prisidėjo ir intensyvi saulė bei kylanti temperatūra. Vietomis atrodė, kad žemė dar visai neseniai degė – karštis kilo nuo juodų pelenų, dulkių buvo tiek, kad kiekvienas žingsnis kėlė pilką debesį, o batai grimzdo į minkštą, įkaitusią paklotę. Tokiose atkarpose jau reikėjo ne tik fizinės ištvermės, bet ir gebėjimo išlikti susikaupusiam. Labai gelbėjo tai, kad kirsdami gyvenamas teritorijas ar lankomus objektus vis rasdavome vandens šaltinį – hidrantas, mažas fontanas ar paprastas čiaupas – kur galėdavome apsilieti šaltu vandeniu, atgaivinti galvą ir bent trumpam sumažinti kūno temperatūrą.

Viename iš miestelių prisėdome mažoje maitinimo įstaigoje, kur užsisakėme espresso ir kažkokį vietinį burgerį, kuris, jei būtume ne tokioje būsenoje, greičiausiai net nebūtų atsidūręs mūsų pasirinkimų sąraše. Po tokio „gurmaniško“ sustojimo Irmantas dar parduotuvėje nupirko ledų, ir mes, radę nuostabią vietą su suoliukais, nuo kurių atsivėrė platus slėnis su tolumoje banguojančiomis kalvomis, prisėdome trumpai pertraukai – pasimėgauti ledais ir, svarbiausia, atlikti kojų ir kitus „remonto“ darbus. Mano dešinė pėda jau buvo nusėta pūslėmis, kurios kėlė vis didesnę grėsmę, todėl teko imtis sprendimų – atsisėdęs, kruopščiai nusivaliau pėdas, įvertinau situaciją ir pūslėse sukauptą spaudimą mažinau paprasčiausiu „žiogeliu“. Tai nebuvo nei estetiška, nei malonu, bet tai buvo vienintelis būdas išlaikyti judėjimo galimybę. Sutvarkytas vietas uždengiau „Compeed“ pleistrais, apsimoviau švarias kojines ir kuo greičiau sugrąžinau kojas į batus, nes žinojau, kad jei uždelsiu, patinimas padarys savo ir grįžimas į batus taps neįmanomas.

Po šių procedūrų judėti pasidarė lengviau, ir sekančioje atkarpoje jau galėjome mėgautis pačiu bėgimu – leidomės nuokalnėmis, sparčiau kopėme įkalnėmis, kirtome tankius miškus, apleistus vienuolynus, senus sodus, kuriuose laikas, atrodė, buvo sustojęs. Vaizdai keitėsi vienas po kito, ir galva buvo užimta ne nuovargiu, o aplinkos stebėjimu. Tik retkarčiais prisimindavome, kad per paskutines 32 valandas jau sukome antrą šimtą kilometrų.

Kai užkopėme į vieną aukštesnių kalvų ir pirmą kartą aiškiai pamatėme visą slėnį iki jūros, apėmė keista euforija – atrodė, kad viskas jau ranka pasiekiama, kad tikslas čia pat. Žiūrėdami į tolumoje švytinčią jūrą bandėme spėti, kur vingiuoja mūsų kelias, kalbėjome, kad viskas liko „easy“, kad netrukus jau būsime vandenyje ir nebeturėsime ką veikti iki skrydžio. Tačiau realybė buvo kitokia – iki jūros dar laukė ilgas ir fiziškai sunkus ruožas. Kai kurių atkarpų net neprisimenu, nes visas dėmesys buvo sutelktas į tai, kas vyksta po kojomis, ir į vienintelį tikslą – judėti į priekį.

Aiškiai atsimenu vieną momentą, kai nusileidome iš kalvų ir miškų į miesto teritoriją, kur pirmoje pasitaikiusioje degalinėje nusipirkome 0,5 litro energetinio gėrimo, man rodos, „Monster“. Gėrėme jį beveik tylėdami ir jautėme, kaip kofeinas ir cukrus grąžina bent dalį energijos, nes tai buvo viena iš tų akimirkų, kai motyvacija pradeda slysti iš rankų – atstumas iki tikslo jau nebe didelis, bet jis driekiasi monotonišku keliu, kuriuo važiuoja automobiliai, ir tie paskutiniai kilometrai, kaip visada, slenka lėčiausiai. Kojos skaudėjo stipriai, pūslės buvo ties riba, bet kai jūra jau tarsi užuodžiama, tai tampa nebe priežastimi sustoti.

Kai kirtome sankryžą, nuo kurios iki jūros buvo likęs mažiau nei kilometras, emocijos pradėjo kilti pačios – suvokimas, kad nuotykis eina į pabaigą, tapo labai aiškus. Jūrą pasiekėme jau saulei nusileidus, ir stovėdami žiūrėjome į juodą jūrą ir dar nesuvokėme, kad per kelias dienas įveikėme apie 150 kilometrų ir patyrėme tiek, kad atrodė – daugiau jau nebeįmanoma.

Vienas netikėčiausių ir maloniausių dalykų buvo karštas vanduo paplūdimio dušuose – per dieną įkaitę vamzdžiai laikė šilumą, ir kai pradėjome praustis, tai atrodė beveik nerealu, tarsi kažkas iš pasakos. Irmantas dar bandė maudytis jūroje su žibintu ant galvos, o aš į vandenį nelindau dėl savo pėdų būklės ir nutrynimų, nenorėdamas dar labiau pabloginti situacijos. Nusiprausėme, atsigaivinome, persirengėme švariomis maikutėmis ir nusprendėme kuo greičiau judėti link oro uosto, tikėdamiesi dar spėti pavalgyti.

Kai išsitraukiau telefoną ir bandžiau išsikviesti Uber, paaiškėjo, kad nėra interneto – o be jo nebus ir pavėžėjo. Bandėme ieškoti ryšio, galimybės išsikviesti taksi, tačiau aplink buvo tik gyvenamieji daugiabučiai, tuščios gatvės ir nė vieno žmogaus, kurio būtų galima paprašyti pagalbos.

Galiausiai supratome, kad kito pasirinkimo nėra – teks eiti pėsčiomis iki oro uosto, kuris buvo maždaug už 7 kilometrų. Tai buvo atstumas, kurio nei vienas nebenorėjo įveikti, bet pasirinkimo nebuvo. Išjudėję apie 22:30, po pusantros valandos, lygiai vidurnaktį, pasiekėme oro uostą. Praėję patikras, susiradome vietą prie vartų ir tiesiog sugulėme ant grindų, bandydami neužmigti ir nepramiegoti savo skrydžio į Vilnių.

Dabar klausimas – kaip nuotykis? Ar buvo verta?

Atsakymas paprastas – rugsėjo pabaigoje jau žinojome, kad laukiamės. O 2019 metų gegužės 22 dieną savo rankose supome Saulę. Kas ir kaip čia padėjo, kiekvienas gali spręsti pats, bet nuo tos kelionės aš tikiu tuo, kad kartais likimas turi savo tikslą…