Apie karmą, purvą ir kodėl kartais reikia tiesiog pasėdėti ant rąsto

Oslas, šviesa ir judėjimas

Norvegija dažnai romantizuojama – fjordai, kalnai, tvarka, ramybė. Tačiau už to atviruko slypi šalis, kuri didelę metų dalį gyvena be saulės.

Ilgi, tamsūs mėnesiai, trumpa dienos šviesa, žema temperatūra. Psichologinis fonas čia kitoks nei pietuose. Neatsitiktinai Skandinavijos šalys ilgus metus buvo tarp pirmaujančių Europoje pagal savižudybių statistiką. Nors situacija gerėja, tamsos įtaka žmonių savijautai yra reali ir jaučiama.

Ir čia labai ryškiai pasimato norvegų santykis su judėjimu.

Sportas Norvegijoje nėra mada. Jis nėra „hobby“. Jis yra kultūros dalis. Slidinėjimas, bėgimas, žygiai, dviračiai – tai ne priedas prie gyvenimo, tai jo struktūra. Vaikai nuo mažens mokomi būti lauke. Miestai planuojami taip, kad galėtum išbėgti tiesiai į mišką. Holmenkollen tramplinas nėra tik sporto objektas – tai simbolis.

Kai trūksta šviesos, kūnas tampa šviesos šaltiniu. Endorfinai, ritmas, kvėpavimas, prakaitas – tai būdas suvaldyti tamsą.

Gal todėl ir Oslo Ecotrail dalyvių starto tempas buvo toks, lyg 80 km būtų kasdienė rutina. Judėjimas čia – ne ekstremalus pasirinkimas, o norma.

Ir gal todėl šis bėgimas nuo pat pradžių atrodė ne tik kaip varžybos, o kaip kultūrinis reiškinys, kurį norėjosi patirti iš vidaus.

Ecotrail? Kodėl?

Jei sąžiningai – pats tiksliai nežinau.

Pirmas rimtesnis mano ultra buvo būtent šios serijos pionierius – EcoTrail de Paris 80 km. Tada viskas atrodė labai paprasta: miestas, parkai, Eifelio bokštas finiše ir jausmas, kad štai, kažkas prasidėjo.

O šią žiemą, kai po traumų netikėtai sužibo viltis vėl normaliai judėti, galvoje gimė mintis – o kas jeigu pabandyti sudalyvauti visuose EcoTrail serijos ultra bėgimuose?

Planai pavojingi tuo, kad jie plečiasi. Kol galvojau apie penkis, atsirado septyni. Stokholmas. Reikjavikas. Sąrašas auga greičiau nei kilometrų skaičius treniruotėse, todėl jei nori kada nors jį užbaigti, geriau nepradėti atidėlioti.

Taip atsirado Oslas.

Bėgikų religija – orų prognozės

Likus kelioms savaitėms pradedi gyventi orų modeliuose. Stebi lietaus frontus, vėjo kryptis, temperatūras ir kažkur giliai tiki, kad jei labai norėsi, debesys pasitrauks.

Man taip nenutiko.

Prognozės darėsi vis blogesnės. Lietus, purvas, „kovinės sąlygos“. Organizatorių laiškai tik patvirtino – ruoškis ne pasivaikščiojimui.

Aš turiu šiokią tokią blogo oro karmą. Jei gali būti ekstremumas – jis dažniausiai būna.

Labiausiai pergyvenau ne dėl savęs. Dėl šeimynos. Aš prie lietaus pripratęs, bet kai su tavimi keliauja žmonės, kurie nori pamatyti miestą, o tu jiems atveži šlapią Skandinavijos versiją – pasidaro nejauku.

Oslas mus pasitiko lietumi. Kitą dieną – saule. Tas pats fjordas, tas pats miestas, bet visiškai kita nuotaika. Pilkas vanduo ir sustingęs keltas vieną dieną, žalias, šviesus miestas su atviru horizontu kitą.

Ir tada supranti – šis savaitgalis bus apie viską…

Startas: 80 km pusmaratonio tempu

Startavome parke prie Akerselva upės. Organizacija kukli, net minimalistinė. Be didelio šou, be fanfarų.

9:00 startas.

Ir aš pirmą kartą gyvenime pamačiau, kaip gali startuoti 80 km. Tempas toks, lyg bėgtume pusmaratonį. Pirmus 5 kilometrus jaučiausi lyg stovėčiau vietoje. Visi skrido pro mane asfaltu palei upę.

Tą akimirką reikėjo pasirinkti: įrodyti, kad ir aš galiu taip pradėti, arba leisti jiems dingti horizonte.

Pasirinkau antrą variantą.

Sustabdžiau ego. Pradėjau bėgti savo tempu. Ir tik tada pamačiau Oslą.

Norvegija: arba soft, arba hard

Asfaltas baigėsi. Prasidėjo žvyras, miškai ir single track’ai.

Norvegai pakeliui pažadėjo techniškų atkarpų. Iš pradžių skeptiškai galvojau – esu matęs „techniškų“ apibrėžimų, bet čia buvo kitaip.

Jeigu reikėtų vienu vaizdu paaiškinti, ką reiškia „techniškas single track“ norvegiškai, užtektų parodyti taką su šaknų tinklu ir purvu, kuris siurbia. Šaknys ne paviršiuje – jos kaip spąstai.

Pas norvegus, atrodo, nėra vidutinio lygio. Arba soft – lygus žvyras. Arba hard – šaknys, akmenys, purvas, lentų takai per pelkes. Jokio kompromiso.

Ir man tai patiko.

Eco minimalizmas

14 km maitinėlė buvo konceptuali. Vanduo. Ir dar šiek tiek vandens. Gal truputį vandens, jei palauksi.

Pagalvojau, kad gal čia ekologinis sprendimas – mažiau pasirinkimo, mažiau atliekų. Prisipildžiau gertuvę ir išjudėjau toliau.

28 km maitinėlėje situacija panaši. Vanduo. Bananai. Sportinis gėrimas, kuris skoniu priminė vandenį. Paklausiau apie medikus – gavau klausimą atgal: „Nori baigti čia ar ne?“

Tada supratau – šis bėgimas daugiau apie savarankiškumą nei komfortą.

Čiurna ir sniegas

Po 32 km maitinėlės, įkvėptas vaizdų ir geros savijautos, per daug atsipalaidavau. Staigus šlaitas. Vienas netikslus žingsnis. Kairė čiurna susisuka taip, kad akyse pajuoduoja.

Pirmas impulsas – grįžti.

Antras – pastovėti.

Trečias – pabandyti žengti dar kartą.

Skausmas pamažu tapo toleruojamas. Pakilau iki slidinėjimo trasų ir prieš akis atsivėrė Holmenkollen kompleksas. Šuolių tramplinas stovi tylus, be sirgalių, be šūksnių.

Ir ten – sniegas.

Tikras, baltas, šaltas sniegas gegužę.

Kritau į jį su tokiu džiaugsmu, lyg būčiau radęs pirmosios pagalbos punktą. Prisikišau jo į kojinę, atsišaldžiau čiurną ir judėjau toliau.

Kartais sprendimai labai primityvūs. Bet veikia.

60 km ir čirvų blynas

60 km maitinėlėje jaučiausi pakankamai stabiliai. Ir padariau klasikinę ultra klaidą – improvizavau su maistu.

Čirvų blynas. Vietinis sportinis gėrimas. Po dviejų kilometrų skrandis sustojo.

Skausmas toks, kad kiekvienas žingsnis tapo kančia. 66 kilometre prisėdau ant supuvusio rąsto palei upę. Rimtai pradėjau galvoti apie Uber’į.

Rankos drebėjo. Pilvas kaip balionas. Visi klausinėjo, ar nereikia pagalbos.

Ir tada – lyg kažkas išjungtų jungiklį – viskas liovėsi.

Po 10-15 minučių atsistojau. Pirmi žingsniai atsargūs. Bet kūnas vėl veikė.

Kartais nereikia heroiškai kentėti. Kartais reikia tiesiog sustoti.

Marina ir paskutiniai kilometrai

Kai trasa nusileido prie vandens ir pasirodė prieplaukos, jachtos ir suoleliai, pajutau, kad finišas artėja.

Miesto žmonės su kavos puodeliais rankose. Tvarkingi takai. Ir aš, su 70+ kilometrų kojose, judantis tarp jų lėtai, bet užtikrintai.

Šioje atkarpoje jau nebe kovojau su čiurna ar skrandžiu. Kovojau su galva, kuri siūlė atsisėsti ant pirmo pasitaikiusio suoliuko „tik minutei“.

Žinau tą minutę. Ji dažnai tampa labai ilga.

Finišas: ne apie laiką

Kai kirtome paskutinius tramvajaus bėgius ir įbėgome į miesto aikštę, pajutau, kad kažkas manyje persijungia.

Ne todėl, kad atsirado jėgų.

O todėl, kad pamačiau juos. Su tuo laukimo veidu, kuris sako daugiau nei bet koks laikrodis.

Ir tada viskas tampa paprasta. Nebėra 80 kilometrų. Nebėra čiurnos. Nebėra čirvų blyno. Nebėra Uber minčių.

Mažoji pribėga pirma. Aš ištiesiu ranką. Ji įsikimba. Mes bėgame kartu. Ne greitai. Ne techniškai. Tiesiog kartu.

Ir staiga visas tas ilgas, šlapias, purvinas, kartais beprasmis atrodęs kelias susitraukia į vieną akimirką – į delną delne, į šypseną, į tai, kad tu ne vienas.

Už nugaros dar girdžiu dienos kolegą – jis neatsilieka. Mes kertame finišą beveik kartu.

Medalis pakabinamas ant kaklo, bet svarbiausia ne jis.

Svarbiausia, kad šį kartą finišas buvo ne tik apie išgyvenimą.

Jis buvo apie gyvenimą.

Skaičiai

Bendras laikas – 11:41:32

Judėjimo laikas – 10:55:03

46 minutės prastovų.

Greitis nebuvo prioritetas. Finišas buvo.

Pamokos

• Neimprovizuok su maistu ultra metu, net jei atrodo, kad „šį kartą bus gerai“.

• Laiku sustok. Kūnas kartais susitvarko pats, jei leidi jam tai padaryti.

• Mėgaukis kiekviena akimirka – net jei ji purvina, skausminga ar pilna diskomforto.

Sekantis sustojimas – OrobieGran Trail ir kažkaip jaučiu, kad ten bus kita istorija.