2016 metai

2016: Lavaredo Ultra Trail – kai sugrįžti į tuos pačius kalnus, bet jau visai ne dėl to paties

Pasiruošimas Lavaredo 2016, jei žiūrėti visiškai sąžiningai, nebuvo toks, kokį galėtum pavadinti idealiu, ypač kai galvoje sukasi tikslas – 24 valandos. Trys savaitės po maždaug devyniasdešimt kilometrų, viena savaitė su 106 kilometrais, vienos 50 kilometrų varžybos su 2500 metrų sukilimo, du „Ne.Normalūs“ bėgimai po 38 kilometrus, trys ilgi bėgimai po 32-36 kilometrus – viskas atrodė kažkur tarp „geriau nei nieko“ ir „kažin, ar to pakaks“. Kilometrų buvo surinkta mažokai, bet kiek laiko buvo rasta, tiek ir surinkta, o ultra dažnai būna ne apie idealų planą, o apie tai, kiek realiai sugebi atsinešti iki starto.

Savaitė prieš atvykimą žadėjo maždaug 10-14 laipsnių šilumos ir daug lietaus, todėl bent jau teoriškai atrodė, kad sąlygos bus vėsios ir pakenčiamos. Tačiau atvykus temperatūra pačioje Cortinoje pakilo iki 28-30 laipsnių, saulė taip kepino, kad tiesiogine prasme klijavo prie žemės, o net 2500 metrų aukštyje vėsumos buvo minimaliai ir reikėjo slėptis nuo saulės. Toks karštis kėlė tikrą galvos skausmą dar net neįžengus į trasą, nes visos prognozės iki tol žadėjo visai kitokį scenarijų.

Iki starto likus dviem valandoms, Cortiną užklupo nerealaus stiprumo liūtis su žaibais ir stipriu vėju. Kalnuose toks siautulys nebeatrodo linksmai, nes visa aplinka labai greitai primena, kad visa tavo technika, planai, mitybos strategijos ir net geros treniruotės labai greitai tampa antraeilės, jei oras nusprendžia įvesti savo tvarką. Visa laimė, likus maždaug trisdešimčiai minučių iki starto, lietus liovėsi ir stovint starto koridoriuje jau darėsi karšta, todėl buvo aišku, kad lietaus striukė keliauja į kuprinę. Drėgmė tuo metu buvo didelė, temperatūra apie dvidešimt laipsnių, bet realus jausmas buvo toks, lyg būtų dar daugiau.

Stovint starto koridoriuje tas jausmas buvo sunkiai nusakomas, nes jame susimaišė jaudulys, kylantis adrenalinas ir labai aiški nežinia. Aplinkui žmonės atrodė nusiteikę iššūkiui ir labai tiksliai žinojo, ką daro, o apie tą „tiksliai“ buvo galima spręsti iš antsiuvų, iš finišerių marškinėlių, iš to bendro užtikrintumo, kuris matosi tik pas tuos, kurie tokiuose renginiuose jau yra gyvenę. Didžioji dauguma buvo dalyvavę ne vienoje ultra Italijos kalnuose, todėl tokių kaip aš, kurių akyse greičiausiai matėsi daugiau klausimų nei atsakymų, tikrai nebuvo daug. Ar tai buvo baimė? Nesakyčiau. Tai buvo labiau jausmas, kai žinai, kad gali ir nori, bet dar nežinai, ar tikrai tiek, kiek tavęs laukia.

Kai iškilmingai pristatė super duper ultra žvaigždes ir liko vos kelios akimirkos iki starto, kai 1500 žmonių tuoj turėjo pasileisti tiesiai į naktinius kalnus, kur dar vis girdėjosi nueinanti audra ir dangų kartais perrėždavo žaibai, pasižiūrėjau į bažnyčios bokšto laikrodį ir pasižadėjau sau vieną labai paprastą dalyką – šiandien nieko kvailo nedarysiu, kad liktų noro dar ateityje čia arba kur nors panašiai sugrįžti.

Po Lavaredo Ultra Trail himno buvo duotas startas, ir visi pajudėjome į tamsią naktį. Žiūrovai labai šiltai išlydėjo, o man asmeniškai paskutinę minutę pasitikėjimo ir užtikrintumo pridėjo šeima, kurią paskutinę akimirką pamačiau ir išgirdau prieš pasinerdamas į tamsą. Jei neįsivaizduoji, kaip jaučiasi dviratininkai judėdami sirgalių koridoriumi arba kaip jaučiasi lyderiai finišuodami, Lavaredo startas tikrai trumpam leidžia pasijausti „visagaliu“, tačiau vos tik paneri į tamsias Cortinos gatveles ir girdėdamas šalia bėgančių kvėpavimą supranti, kad visą piešinį teks piešti pačiam ir koks jis gausis priklausys tik nuo tavęs.

Miesto gatvelėmis bėgimas neprailgo ir po kelių dešimčių minučių pasukome į miško keliuką, kuris iš karto pasitiko kamščiu. Visi traukėsi lazdas ir ramiai judėjo į pirmąją įkalnę. Tuo metu jokio reikalo veržtis nemačiau – dar likę beveik visi 119 kilometrų, o pradžioje, kai žmonių tiek daug, lenkimai atrodo labiau ego pratimas nei reali nauda. Todėl teko šiek tiek pastoviniuoti ir paskui ramiai judėti vienas paskui kitą, o kopimas neprailgo, nes nuo kalno kartas nuo karto atsiverdavo Cortinos žiburiai, kurie su kiekviena minute vis tolo, ir surinkus maždaug 500 metrų bei pasiekus bėgamą atkarpą jau buvo galima pajusti šiokią tokią vėsą ir pagaliau pradėti aplenkinėti vieną kitą dalyvį.

Pirmas nusileidimas daugeliui kirto visa jėga. Tie, kurie nesugebėjo susitvarkyti su startiniu jauduliu, adrenalinu ir nenumaldomu noru užsiimti kuo geresnę vietą bei aplenkti beveik visus, nuokalnėje gavo labai konkretų atsakymą – byrantys akmenys, styrančios šaknys ir labai skaudūs kritimai. Nusileidus žemyn, maždaug 1250 metrų aukštyje, daugelis jau atlikinėjo pirmuosius tualetinius reikalus, kiti „laižėsi“ žaizdas, merginos verkė, vyrukai bandė demonstruoti skausmo toleranciją ir judėti toliau kruvini, o visa tai vyko absoliučioje tamsoje, tik galvos prožektorių iškarpytose šviesos juostose. Ore tikrai tvyrojo prakaito ir kraujo kvapas, ir ta atmosfera buvo tokia keista, beveik mistinė, kad tuo momentu labai aiškiai supratau, jog konservatyvi pradžia buvo ne silpnumas, o sveikas protas.

Paskutiniai aštuoni kilometrai iki pirmos maitinėlės buvo palyginti tiesūs ir nesudėtingi, todėl leido grįžti į ritmą ir mėgautis bėgimu bei nuo kalnų upės atsklindančia vėsa. Atbėgus į CP1, vaizdas buvo tikrai graudus – eilė prie medikų automobilio, kiekvienas pasakoja savo kritimo istoriją, rodo žaizdas, o daugeliui medikų verdiktas paprastas – DNF. Prakirsti keliai ar delnai tokiose sąlygose nebuvo tvarkomi taip, kad dar galėtum tęsti. Aš pasiėmiau vos kelis bananų gabaliukus, pasipildžiau vandens talpas ir pajudėjau toliau, giliai galvoje netgi apsidžiaugęs, kad nesusiviliojau bėgti „iš charakterio“ pačioje pradžioje.

Toliau naktis tik gilėjo, bet tuo pačiu darėsi vis vėsiau, o man naktinis judėjimas visada patiko. Šviestuvas veikė puikiai, šviesos pakako, o kartais net uždengdavau ją ranka, kad galėčiau matyti žvaigždėtą dangų ir dylantį mėnulį. Mėnulio šviesa labai teigiamai nuteikė, nes dangus buvo giedras, lietaus nesimatė, ir visas bėgimas tapo labai koncentruotas – nebesimato kur link ir koks atstumas liko, trasos žymėjimai atspindi šviesą iš toli, todėl gali susikoncentruoti į save ir artimą aplinką: seki kelią, šokinėji per akmenis ir šaknis, valgai, geri, o niekas netrukdo. Tai buvo viena geriausių nakties dalių.

Pasiekus viršūnę ties maždaug 25 kilometru atsivėrė nuostabus vaizdas į serpentiną žemyn, kur iš priekyje bėgančių dalyvių prožektorių susiformavo ilga šviesų linija. Žemyn pradžioje judėjau lėtai, nes priekyje keli žmonės sunkiai tvarkėsi su laiptais, akmenimis ir tiltukais per upelius, o lenkimo galimybės nebuvo, todėl „atleidau raumenį“ ir mėgavausi tiek procesu, tiek vaizdais. Mėnulis čia tikrai darė stebuklus – vietomis atrodė, kad beveik gali bėgti be žibinto. Net nepastebėjau, kaip nusileidome daugiau kaip 800 metrų, o tolumoje jau pasimatė antros maitinėlės šviesos. Kojos truputį jautė darbą, bet savijauta buvo pakili, todėl ilgai ten neužsibuvau. Užtat išmokau vieną labai praktišką pamoką – vandens atsargas reikia ne pildyti, o keisti, t. y. seną, sušilusį vandenį išpilti ir pasipildyti šviežiai, nes kitaip po kiek laiko gauni tokio skonio skystį, kurio negali gerti.

Iš šios maitinėlės pajudėjau su labai aiškiu noru kuo greičiau pasiekti Misuriną pačioje ryto pradžioje, nes norėjosi pamatyti ežerą visame gražume ir kuo daugiau kilometrų įveikti vėsiu metu. Teoriškai tai atrodė gana paprasta – vos devyni kilometrai, vienas „niekinis“ kalniukas ir paskui jau turėtų būti lengva. Tačiau kalnuose nieko nebūna paprasto ir tikrai nebūna niekinių kalniukų. Šioje atkarpoje buvo tiek purvo, kiek sunku net nupasakoti. Teko šokinėti nuo vieno kietesnio paviršiaus prie kito, stengiantis kuo mažiau išsivolioti, o batai su kiekvienu nesėkmingesniu šuoliu sunkėjo. Purvas klijavosi ne tik prie padų, bet ir patekdavo į vidų, todėl reikėdavo stoti, krapštyti lauk ir bandyti išvengti pūslių. Labai įstrigo vaizdas, kai italas purvyne rankomis traukė savo įstrigusį batą ir negalėjo jo ištraukti, nes ta tešla jį laikė taip, lyg turėtų savą valią.

Kai iš už medžių pagaliau išniro Misurinos ežeras, tas momentas tikrai buvo vienas gražiausių viso bėgimo metu. Neatsimenu, kelinta tiksliai buvo valanda, bet jausmas buvo labai aiškus – čia jau 42 kilometrai, iki maitinėlės liko tik šeši ir beveik viskas tiesiai į kalną. Misurina ankstyvą rytą atrodė magiškai. Bėgančių buvo nemažai, bet dar daugiau buvo kinų turistų su super duper fotoaparatais, ieškančių tobulo kadro, ir aš kartais galvojau, kad jie žiūri į mus su visišku nesupratimu – toks nuostabus ežeras, tokie kalnai, tokia fotografavimo šviesa, o čia kažkokie tešlini europiečiai bėga pro šalį. Bėgdamas ežero pakrante prisėdau ant suoliuko, susitvarkiau batus, pasidėjau žibintą ir trumpam tiesiog pabuvau.

Toliau laukė labai ilga, labai liūdna įkalnė su 750 metrų sukilimo iki 48 kilometro maitinėlės. Kopimo metu, jau aukščiau, kur lieka tik uolos ir mažaūgė augmenija, mane iš šiokio tokio kopimo transo pažadino lietuviški žodžiai: „Lipam, lipam!!!“ Taip sutikau Valerijų, „As Kauką“, baltą kaip popierius, parimusį į akmenį ir vis tiek besišypsantį. Buvo aišku, kad jam kažkas negerai, nes jis tikrai turėjo būti toliau. Paaiškėjo, kad toje pačioje purvo atkarpoje, kur aš tiesiog murgdžiausi, jis laikas nuo laiko apsikabindavo pušį ir paleisdavo skrandžio turinį į kalnus. Trumpai tariant – skrandis stop, dehidratacija pilnu pajėgumu, energijos nulis. Kopėme kelias akimirkas kartu, ritmas lėtas, bet maitinėlė artėjo. Jis nusprendė ten numigti kelias minutes ir bandyti atsigauti, o aš – pavalgyti ir judėti toliau.

CP3 pirmą kartą pamačiau tikrą itališką tvarką. Eilė apie dvidešimt minučių vien tam, kad gaučiau makaronų sriubos, kurios skonis buvo toks keistas ir silpnas, kad teko ją „gelbėti“ itališka vytinta dešra ir Coca-Cola. Tuo momentu tai atrodė visiškai logiška. Užkandęs susiradau, kur nusipirkti espreso, nes po maisto akys pradėjo klijuotis, o aplinkui italai demonstravo savo sugebėjimus atsigauti – puslitrinis bokalas alaus kiekviename Rifugio jiems atrodė normalus dalykas. Tuo metu ta jų sistema net atrodė beveik protinga.

Toliau prasidėjo pati vaizdingiausia trasos dalis. Iki tol viskas buvo naktis, žibintai ir prožektoriai, o dabar atsivėrė bažnyčia Tre Cime di Lavaredo papėdėje, pačios Tre Cime, kurių grožis buvo toks, kad vien dėl jų buvo galima visą naktį bėgti ir paskui niekur nebejudėti, tik atsisėsti ir žiūrėti. Tokio vaizdo ir tokio grožio iki tol niekur nebuvau matęs. Po šios maitinėlės sekė beveik dešimt kilometrų žemyn, smagi, pilnai bėgama trasa, bet būtent čia jau kenčia kojos. Labai bijojau mėšlungio ar visiškai sudaužytų šlaunų, tačiau mane vėl gelbėjo sniegas. Pasidaręs ledinius kompresus šlaunims ir kaklui kurį laiką tiesiog skridau žemyn, kol sniegas tirpo ir šaldė. Tačiau nusileidus į mišką temperatūra pakilo drastiškai, ir labai greitas nusileidimas pradėjo jaustis ne tik šlaunyse, bet visame kūne. Prie Landro medicininio punkto sustojome prie šaltinio, pylėmės vandenį, nes kojos tiesiog degė. Po kiek laiko pribėgau tokį žalią ežerą, kad net nusifotografavau vien tam, kad įsitikinčiau, ar man jau nevaidenasi nuo karščio. Pasirodo – tikrai žalias.

Toliau sekė penki kilometrai lygaus žvyrkelio iki CP4, kuris teoriškai turėjo būti lengvas, bet realybėje buvo labai sunkus. Paviršius lygus kaip stiklas, šiek tiek į kalną, turėtum bėgti, kiek širdis geidžia, bet nei motyvacijos, nei jėgų tam nebuvo. Pradžioje bandžiau bėgti, paskui bent jau intensyviai eiti, bet kai visi aplinkui šliaužia, motyvacija skubėti išgaruoja. Geliukai jau pradėjo tapti problema, tačiau vis dar stengiausi laikytis režimo – vienas per valandą. Paskutinį kilometrą iki maitinėlės vos prisiverčiau pabėgėti.

CP4 buvo ta vieta, kur laukė mano drop bag’as. Jame buvo saulės kremas, keli papildomi batonėliai ir geliukai, vazelinas, marškinėliai pasikeitimui, ilgų rankovių viršutinė dalis ir Compress kojinės. Kai pamačiau, ką kiti buvo susidėję – nuo rankšluosčių iki naujų kuprinių ir pilnų persirengimų – buvau lengvai šokiruotas. Aš tuo metu tiesiog susiradau pavėsyje žolės plotą, pirmą kartą nuo vakar vakaro normaliai prisėdau, nusiėmiau šlapius marškinėlius ir pradėjau tvarkytis pėdas, nes ten jau jautėsi skausmingi taškai. Iškračiau iš batų viską – spyglius, purvą, smėlį. Kojinių keisti nenorėjau, nes Compress kojinės man nepatinka, kaip elgiasi bate, todėl likau su tomis pačiomis, tik kiek įmanoma tvarkydamasis. Pėdos išoriškai atrodė neblogai, jokių aiškių nutrynimų nesimatė, bet vidiniai skauduliai jau buvo. Gausiai sutepiau kojas vazelinu, vėl apsiaviau tas pačias kojines, susidėjau viską atgal, susiskirsčiau GU pagal labai žmogišką sistemą – „labai skanus“, „skanus“ ir „jei mirsiu, tai gal suvalgysiu“. Likusius, kurių nebesinorėjo net liesti, sukišau atgal į maišą. Kai pakilau nuo žemės, kojos atrodė kaip medis, bet po truputį prasijudino. Kadangi šita trasos dalis buvo pažįstama iš 2013 metų, išėjau į ją su netikėtai nebloga nuotaika.

Iki CP5 jaučiausi tiesiog puikiai. Kopti sekėsi labai gerai, aplinkui pušų šakos bent kiek dengė saulę, o žinojimas, kas laukia, padėjo labai tiksliai paskirstyti jėgas. Pasiekus viršūnę nusiploviau prakaitą šaltoje upėje ir gana sparčiai nusileidau žemyn. Kojos jau buvo pavargusios, bet laikė puikiai. CP5 buvo žiauriai karšta, ant saulės neįmanoma ilgai būti. Vėl pasiėmiau savo patobulinto makaronų sultinio su džiovinta dešra, vėl sulaukiau komentarų iš italų, kad taip makaronų niekas nevalgo ir reikia sūrio, bet man tuo metu tai neberūpėjo. Lietuviško atlikimo itališka šiupininė sriuba buvo skani ir tiek. Čia paskambinau šeimynai ir susitarėm susitikti po 20 kilometrų, kuriuos planavau įveikti per keturias valandas. Galvoje tuo metu jau sukosi viena mintis – būtinai reikia kažkur lediniame vandenyje atšaldyti kojas. Kadangi prisiminiau iš 2013 metų nuostabią upę su puikiu krantu už poros kilometrų, nusprendžiau nepulti prie nepatogios upės čia ir pajudėjau link to savo „paplūdimio“.

Vos tik išbėgęs iš maitinėlės, jau gyvenantis ta šaltos upės fantazija, ėmiau ir pasiklydau. Tik po kokių penkiolikos minučių vietinio italo su automobiliu paragintas apsisukau, Suunto laikrodis padėjo susigaudyti ir grįžau į teisingą trasą. Kai priartėjau prie tos lauktos upės, pirmiausia nustebino ne vaizdas, o tyla – upės dar nematau, bet negirdžiu ir jos ošimo. Ir tada paaiškėjo, kad mano išsvajota vieta šiemet tiesiog visiškai be vandens. Tuo momentu ta šalta procedūra dingo kaip lapė rūke. Nuo tada ir prasidėjo tikras išgyvenimas. Temperatūra kilo, saulė klijavo prie žemės, keliuose šaltiniuose dar nusiprausdavau ir truputį atsigaivindavau, bet savijauta akivaizdžiai blogėjo ir aplinka pradėjo darytis kažkokia tolimesnė.

Apie 80 kilometrą kuprinė nutrynė nugarą kiaurai iki žaizdos. Stipriai – reiškia tikrai stipriai. Sutepiau dideliu kiekiu vazelino ir kiek įmanoma uždengiau papildomu sluoksniu aprangos. Skaudėjo velniškai, bet dar nesupratau, kad jau esu stipriai netekęs skysčių ir organizme prasidėjo nepageidaujami procesai. Po dar poros kilometrų pradėjo skaudėti užpakalį ir kirkšnis taip, kad vėl teko stoti ir labai gausiai vazelinuoti jau pažeistas vietas. Jausmas buvo toks, tarsi ant žaizdos ne tik užpiltum druskos, bet dar ir įtrintum ją ranka. Gerti ir valgyti darėsi vis sunkiau. Nuo minties apie geliuką pradėdavo tampyti. Skrandis faktiškai buvo sustojęs. Greitis smuko. Visa viltis buvo sudėta į vandens punktą ties maždaug 88 kilometru, kur tikėjausi rasti Colos. Bet iki jo dar buvo toli.

Tuo metu prasidėjo žiauriai graži vietovė – dideli kalnai visur, kriokliai beveik kiekviename žingsnyje, visi aplinkui juda lėtai, kiekvienas gyvena savo mažą katastrofą ir savo motyvacijos sistemą. Ir būtent tokiose vietose ultra tampa keistas – aplinkui grožis, kuris turėtų atimti žadą, o tu tuo metu galvoji tik apie skrandį, pėdą, odą ir dar kiek liko iki kito punkto. Saulę netikėtai pakeitė lietus, pakilo vėjas, kūnas staiga pradėjo vėsti, todėl užsidėjau striukę ir savo sraigės greičiu judėjau link išsvajoto vandens punkto. Lietus baigėsi taip pat staigiai, kaip ir prasidėjo, tačiau jau tuo etapu galva nebedirbo aiškiai ir į visus staigius oro pokyčius reagavo vis prasčiau.

Pakeliui pasitiko siaura, bet srauni kalnų upė, kurią reikėjo tiesiog bristi. Dauguma dalyvių sėdosi ant akmenų, nusiavinėjo batus ir bandė pereiti basi, o aš, pasitaręs su keliais italais ir šiek tiek pasvarstęs, nusprendžiau bristi su batais. Upė tikrai buvo srauni, ir esant gyliui tik iki kelių vis tiek galėjo išversti iš pusiausvyros. Batai atlaikė puikiai, vanduo išėjo greitai, ir jokių papildomų problemų neatsirado. Tokių perėjimų reikėjo atlikti dar kelis, ir vėliau jau beveik niekas batų nesaugojo.

Kai pagaliau pasiekiau Malga Travenanze, mane pasitiko vamzdis, iš jo bėgantis vanduo ir užrašas „geriamas vanduo“. Tą akimirką jaučiausi tiesiog prikalamas prie žemės. Stovėjau gal penkias minutes ir žiūrėjau į tą vaizdą kaip į kažkokį piktą pokštą, nes tuo metu tikėjausi visko, tik ne to. Galiausiai pasipildžiau gertuvę, pakilau šiek tiek aukščiau prie medinio namuko, radau suolą ir atsisėdau, visiškai nesugebėdamas pajudėti. Šalia atsisėdo keistas pilietis. Šypsojosi, beveik nieko nekalbėjo, iš kelių jo sakinių supratau, kad lyg ir žino mūsų „mega“ žvaigždę Grinių, bet daugiau nieko iš to pokalbio normaliai nepamenu. Jis paklausė, ar aš pailsėjau ir ar esu pasiruošęs judėti toliau. Dar kiek pasėdėjęs ir su didelėmis pastangomis suvartojęs geliuką atsistojau ir pajudėjau link 95 kilometro. Jis pajudėjo paskui.

Iš pradžių jis atrodė tiesiog žmogus norintis judėti kartu. Po kurio laiko pradėjo nervinti. Dar vėliau – sekinanti, beveik nepakeliama problema. Jis kvėpavo tiesiai į nugarą, neleido jaustis laisvai, neleido pabūti su savomis problemomis vienam. Oro sąlygos vėl ėmė keistis – lietus, griaustinis, žaibai, savijauta bloga, pykina, pėdoje formuojasi giluminė pūslė. Vienoje vietoje sustojau atsirėmęs į akmenį beveik vemti ir pasukęs galvą vėl pamačiau jį. Pasakiau, kad paliktų mane čia ir judėtų vienas, tačiau jis tik šypsojosi ir stovėjo. Tuo metu jaučiausi tarsi prerijose stebimas maitvanagio, kuris laukia, kol galutinai nusibaigsiu. Jis beveik nekalbėjo, tik buvo šalia. Kai mane pralenkė trys italai, iškart pabandžiau kabintis į juos vien tam, kad atsikratyčiau to pakeleivio, bet labai greitai visa jų vilkstinė iširo ir vėl likau vienas su tuo pačiu žmogumi už nugaros, su tuo pačiu lietumi ir vėju. Tada kilo labai paprasta, labai žmogiškai laukinė mintis – reikia nuo jo pabėgti, kiek tai man bekainuotų, nes kitu atveju aš jį nusmeigsiu su lazda ir bus vienu nelaimingu atsitikimu daugiau. Pradėjau spurtuoti į kalną. Kiek buvo likę jėgos – tiek. Kelis serpantinus įveikęs pamačiau, kad jis jau pradeda atsilikti, o aš artėju prie geltonos „The North Face“ palapinės viršuje, nuo kurios toliau veda tik nuokalnė. Nė karto neatsisukdamas pradėjau bėgti žemyn. Nenorėjau matyti, kur jis yra. Kojos nebelaikė, pėdą skaudėjo taip, kad jau buvo visiškai aišku – 95 kilometro maitinėlė greičiausiai bus mano paskutinė. Bet mane varė du dalykai – šeima ir absoliutus nenoras vėl matyti tą persekiotoją.

Kai pagaliau nusileidau į automobilių aikštelę prie CP6 ir nesugebėjau normaliai rasti kelio, pradėjau klaidžioti lyg būčiau pasiklydęs, garsas buvo, o vaizdas buvo be žmonių, ir tada viskas staiga tapo labai aišku – šita kelionė baigėsi. Kai sutikau šeimyną, nebesugebėjau pasakyti nieko normalaus, tik padrikus žodžius, o jie vėliau sakė, kad buvau baltas kaip popierius. Tuo momentu jau pats sprendimų nebedarai – situacija padiktuoja už tave. Pasėdėjus gal dvidešimt minučių aplinkos suvokimas pradėjo grįžti, bet drebulys ir kojos skausmas tik didėjo. Nenorėdamas sugadinti sau ir šeimai atostogų, nenorėdamas ilgam prarasti noro bėgti, atidaviau laiko fiksavimo daviklį ir išvažiavau miegoti.

Iki šiol kartais pagalvoju apie tą savo pakeleivį ir niekaip negaliu prisiminti, ar jis iš tikrųjų buvo su numeriu. Tikrinau ne vieną kartą karpinius 95 km punkto kirtimo rezultatus – kas finišavo prieš mane, kas už manęs – visi italai, latviai, turkai buvo, o mano azijiečio nei prieš mane, nei už manęs neradau… Ir kiekvieną kartą pagaunu save galvojant: blin, oi blin, tikiuosi, jis buvo tikras, o ne mano nuovargio ir fantazijos pasekmė. Norisi tikėti, kad kitą kartą būsiu stipresnis ir Dolomitai leis man mėgautis finišu. O kol kas – vasara.