2013 metai

Cortina d’Ampezzo nėra tiesiog gražus miestelis Dolomitų kalnuose, į kurį žmonės atvažiuoja pakvėpuoti grynu oru, išgerti kavos su vaizdu į uolas ar pasidaryti keletą tvarkingų atostoginių nuotraukų. Tai vieta, kur sportas ir kalnai yra ne šiaip kaimynai, o labai senas, labai natūralus ir beveik organiškas ryšys, kurį jauti ne tik trasose, bet ir pačiame miestelio audinyje. Cortina nėra atsitiktinis taškas žemėlapyje, nes dar 1956 ir 2026 metais čia vyko Žiemos olimpinės žaidynės, o pats miestelis iki šiol išlaikė keistą derinį tarp elegancijos, istorijos ir labai konkretaus fizinio pasaulio, kuriame kalnai nėra fonas ar dekoracija, o pilnavertė, kartais net grėsminga jėga. Čia viskas labai gražu, bet kartu niekas nėra švelnu. Čia gali gerti espresso žiūrėdamas į puikiai sušukuotą miestelio centrą, o po keliolikos minučių jau stovėti take, kuriame nebelieka jokio civilizacijos jaukumo ir prasideda tik reljefas, aukštis, temperatūra, nuovargis ir sprendimai.

Dolomitai apskritai turi savybę veikti žmogų ne tik per grožį, bet ir per mastelį. Jie nėra patys aukščiausi kalnai Europoje, bet jų forma, jų vertikalumas, jų šviesa ankstyvą rytą ir vakare, jų keistai dramatiška geometrija sukuria pojūtį, kad visa ši vieta yra beveik per daug graži, kad būtų tikra. Ir galbūt todėl šiame regione taip natūraliai gimsta ultra bėgimai, nes kai kraštovaizdis toks ryškus, ir žmogaus patirtis jame savaime tampa aštresnė. Vienas iš tų bėgimų – Lavaredo Ultra Trail – per metus tapo ne tik labai garsiu Europos kalnų ultra, bet ir savotišku ritualu, į kurį žmonės važiuoja ne vien finišo, o kažkokio gilesnio susitikimo su savimi. Oficialiai tai yra varžybos – daugiau nei šimtas kilometrų, tūkstančiai metrų sukilimo, punktai, limitai, taisyklės, tačiau realybėje Lavaredo dažnai yra ne distancija, o būsena, kurioje po tam tikros ribos nebelieka aiškios linijos tarp fizinio darbo, psichologijos ir to, ką nuovargis padaro su žmogaus suvokimu.

Mano santykis su šita vieta prasidėjo ne nuo Lavaredo, o nuo daug trumpesnio, daug „šviesesnio“ pirmo susitikimo su Dolomitais, kuris tuo metu atrodė beveik idealus, nors ir buvo pilnas sniego, korekcijų ir nežinomybės.

2013: Cortina Trail – kai pirmą kartą atvažiuoji į kalnus ir jie dar leidžia tiesiog žiūrėti

Cortina Trail tuo metu man buvo seniai puoselėta ir pagaliau materializavusi mintis. Ne tokia, kuri ateina spontaniškai, o tokia, kuri ilgai gyvena kažkur galvoje, iš nuotraukų, pasakojimų ir bendro supratimo, kad Dolomitai yra ta vieta, kurią reikia ne tik pamatyti, bet ir patirti judant. Tuo metu dar viskas buvo pakankamai paprasta – bent jau galvoje. Trasa, pakoregavus dėl blogų oro sąlygų, buvo maždaug 47,5 kilometro ilgio, su ~2000 metrų sukilimo, apie penkiais šimtais metrų mažiau nei originaliai planuota, o laiko limitas buvo 12 valandų. Kitaip tariant, jei žiūrėti tik į skaičius, viskas atrodė pakankamai racionalu ir suvaldomai sudėtinga. Tačiau jau prieš startą buvo aišku, kad kalnai čia turi savo nuomonę ir ta nuomonė nepriklauso nuo jokių dalyvių norų.

Tų metų pavasaris visoje Europoje buvo vėlyvas, sniegas kalnuose vis dar buvo visiškai normalus reiškinys, todėl tikėtis nusistovėjusios tvarkos nebuvo labai realu. Didžioji dauguma tokių renginių tais metais buvo vienaip ar kitaip koreguoti, nes aukščiau kalnuose žiema neskubėjo trauktis. Organizatoriai, akivaizdu, dėjo visas pastangas ir naudojo visus resursus, kad trasa išliktų kuo artimesnė originaliai ir žmonės galėtų įveikti tai, dėl ko čia ir atvažiavo. Nuveiktų darbų mastas buvo tikrai įspūdingas – didelė trasos dalis buvo tiesiog fiziškai išlaisvinta iš žiemą suversto ir likusio sniego. Tačiau likus maždaug dvylikai valandų iki starto situacija kardinaliai pasikeitė. Naktį į penktadienį aukštai kalnuose temperatūra nukrito žemiau nulio, ir kartu iškrito didelis kiekis šlapio sniego – trisdešimt ir daugiau centimetrų. Per vieną naktį organizatorių dviejų mėnesių darbas nuplaukė žemyn upe, ir trasą teko koreguoti paskutinę akimirką.

Briefing’e tuo metu tikrai netrūko nerimo. Organizatoriai aiškino pakeitimus, įspėjo pasirūpinti šiltesniais rūbais, nes naktį gelbėtojai jau buvo gelbėję keturis žmones, kuriuos žema temperatūra, rūkas, sniegas ir visa kita užklupo visiškai netikėtai, ir jie tiesiog nebesugebėjo pasiekti saugios nakvynės. Vien klausantis tokių pasakojimų viskas atrodė gerokai rimčiau nei įprastinis trail startas. Tačiau rytas, kaip dažnai kalnuose būna, viską apvertė. Sekanti diena pradžiugino beveik idealiausiomis sąlygomis, kokias tik buvo galima įsivaizduoti – saulė, temperatūra tarp +10 ir +17, silpnas vėjas ir tas gaivus jausmas, kai aplinka tarsi atsiprašo už visą prieš tai buvusį chaosą.

Startavome devintą ryto. Jokio labai specifinio plano laiko atžvilgiu neturėjau, tačiau tikėjausi neužtrukti ilgiau nei aštuonias valandas. Tas skaičiavimas buvo labai paprastas, netgi primityviai matematinis – pernai pirmos vietos laimėtojas šitą trasą buvo įveikęs kiek ilgiau nei per keturias valandas, o plento maratonuose lyderiai bėga maždaug kiek daugiau nei per dvi, todėl savo galvoje paskaičiavau be jokių mokslinių išvedžiojimų taip: jei lyderis kalnuose sugaišta maždaug dvigubai ilgiau nei plente, tai ir man greičiausiai prireiks dvigubai daugiau laiko. Tai nebuvo strategija, labiau tiesiog psichologinė atrama, leidžianti įrėminti tai, kas dar nebuvo patirta.

Maitinimo punktų buvo trys – 17 kilometre, 30 kilometre ir 40 kilometre. Maistas juose tikrai įvairus – sausainiai, razinos, pyragai, šokoladas, vaisiai ir visa kita, kas leidžia kiekvienam rasti kažką sau, o gėrimų pasirinkimas netgi šiek tiek stebino – vanduo, Coca-Cola, Red Bull, alus, kurio taip ir nesupratau, ar alkoholinis, ar ne. Mano paties maitinimosi planas tuo metu buvo gana paprastas: vanduo su Nuun elektrolitais, maždaug pusė litro per valandą, septyni GU geliukai, kurių daugiau nebegalėjau suvartoti dėl pilvo problemų, ir vienas CLIF batonėlis, kuris bėgant pasirodė sunkiai kramtomas ir pernelyg reiklus skysčiams, kad būtų tikrai patogus variantas.

Vos pradėjus bėgti ir apsipratus su pirma rimtesne įkalne, maždaug ties ketvirtu-penktu kilometru, atsivėrė tie vaizdai, kuriuos iki šiol prisimenu kaip vieną ryškiausių viso pirmo susitikimo su Dolomitais dalių. Ežerai, miškai, slėniai, sniego lopai ir tos didingos, ne visai draugiškos, bet absoliučiai hipnotizuojančios uolos, kurios lydėjo visos kelionės metu. Didžiąją laiko dalį jaučiausi puikiai ir tuo metu mintys tikrai nesisuko apie finišą. Tiesiog mėgavausi tuo momentu ir tais vaizdais, kurie mane supo. Tai buvo vienas iš tų retų atvejų, kai pats fizinis darbas tampa ne centru, o tik leidimu būti toje vietoje ir matyti tai, ką matai.

Aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, ne viskas auksas, kas auksu žiba. Po maždaug keturių su puse valandos pradėjo streikuoti skrandis. Ne šiaip nežymiai mausti, o raižyti taip, kad nuo kalno bėgant buvo tiesiog neįmanoma kentėti. Tuo metu net rimtai pagalvojau, kad čia gal apendicitas, nes skausmas buvo jau visai nebe „ultra lygio diskomfortas“, o kažkas gerokai stipresnio. Su tuo skausmu vargau maždaug valandą, kol paskutiniame punkte atsigėręs vandens ir atlikęs tam tikrus veiksmus pajutau, kad viskas pradeda judėti teigiama kryptimi. Staiga paskutiniai kilometrai jau buvo nebe krizė, o nuovargis ir kažkokia labai švari euforija.

Tą būseną nupasakoti beveik neįmanoma. Tai nėra paprastas džiaugsmas ar pasitenkinimas. Tai labiau kažkoks tranzas ar nirvana, kai visi rūpesčiai, visos pašalinės mintys išnyksta ir lieki tu vienas priešais save patį, o tai ne visada būna paprasta. Visos dienos metu tik kelias akimirkas teko pabendrauti su italu ir keliais turkais, bet būtent tas pokalbis su italu iki šiol likęs galvoje kaip labai savotiška, labai kalnams tinkanti scena.

Jis paklausė, iš kur aš. Atsakiau, kad iš Lietuvos. Jis nustebo – iš toli, sako, ką po velnių tu čia veiki? Atsakiau taip pat paprastai, kaip ir jis klausė – lygiai tą patį, ką ir tu. Tada jis pasakė, kad vieną kartą yra buvęs Vilniuje. Paklausiau, ir kaip tas mūsų Vilnius? Jis nė kiek nesidrovėdamas paaiškino, kad vieną gali pasakyti tiksliai – mūsų maistas tikras š… Bandžiau šiek tiek diplomatiškai gintis, klausdamas, gal tiesiog kas nors blogą vietą parekomendavo, bet jis nukirto, kad ne, net mūsų nacionalinė virtuvė yra siaubinga, nors Vilniuje gyvena labai gražios merginos. Tuomet teliko konstatuoti, kad gyvenime kiekvienas minusas turi savo pliusą – Lietuvoje minusas prastas maistas, pliusas gražios merginos. Jis tuoj pat sutiko. Tada bandžiau žaisti toliau ir pasakyti, kad Italijoje irgi galima paieškoti pliusų ir minusų – pliusas nuostabus maistas, minusas… Čia jis staigiai sureagavo, ar aš noriu pasakyti, kad pas juos negražios moterys. Atsakiau, kad ne, to aš nesakiau, čia jau jo mintis. Taip ir bėgome linksmai besikalbėdami ir filosofuodami, ir tie kilometrai tikrai neprailgo.

Finišavau per 6:52:29, su maždaug 47 kilometrais ant laikrodžio. Ir nors tuo metu atrodė, kad jei ne tas pilvas, finišą būčiau pasiekęs kokiomis trisdešimt minučių greičiau, iš tiesų daug svarbiau buvo ne laikas, o pati patirtis. Tą dieną Dolomitai man atrodė kaip vieta, į kurią gali atvažiuoti, patirti kažką didelio, šiek tiek pakentėti, labai daug pamatyti ir išvažiuoti su jausmu, kad viskas yra įveikiama.

Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo tik pirmas sluoksnis.

Bus dar 2016 metų istorija, o ji jau visai kitokia….