Jei šiandien kuris nors iš tėvų pamatytų, kaip mes leidome vaikystę Elektrėnuose aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo pradžioje, greičiausiai istorija baigtųsi labai greitai – skambučiu į policiją, vaikų teises ar bent jau ilgu moralų sąrašu apie tai, kaip negalima elgtis.

Mes žaisdavome statybvietėse tarp kranų ir betoninių blokų, sprogdindavome karabitą skardinėse, šaudydavome iš ragatkių metaliniais suvirinimo lašais, gamindavome dūmų bombas iš velniai žino kokių statybinių medžiagų, o kartais dar ir dalyvaudavome kiemų kovose, kuriuose skraidydavo akmenys, pagaliai ir viskas, ką tik pavykdavo rasti po ranka.

Ir visa tai vyko mieste, kuris pats dar buvo pusiau statybvietė.

Elektrėnai tuo metu tik augo – daugiabučiai kilo vienas po kito, visur stovėjo kranai, tarp namų driekėsi molio pilni kiemai, smėlio kalnai ir laikini keliai. Tuo metu dar net nebuvo pastatyta Trečioji vidurinė mokykla – ta, kuri vėliau turėjo tapti lietuvių mokykla ir į kurią po kelių metų pats žengiau į trečią klasę.

Miestas buvo pilnas statybinių kranų, suvirinimo blyksnių vakare ir nuolat girdimų metalo garsų, o mums, vaikams, visa tai reiškė vieną paprastą dalyką – milžinišką teritoriją, kurioje galima leisti laiką.

Oficialių vaikų žaidimo aikštelių tuo metu buvo labai nedaug, todėl mūsų tikrosios aikštelės buvo statybvietės. Ten buvo visko, ko reikia fantazijai: smėlio kalnai, betoninių blokų krūvos, armatūros strypai, lentos, vamzdžiai, nebaigti daugiabučiai su tuščiais langais ir laiptais, vedančiais į aukštus, kuriuose dar niekas negyveno.

Suaugusiam žmogui tai būtų atrodę kaip pavojų katalogas.

Mums tai buvo nuotykių parkas.

Vienas iš didžiausių mūsų atradimų buvo karbidas.

Kažkas iš vyresnių vaikų vieną dieną parodė, kad jei į skardinę ar kokį nors metalinį indą įmeti karbido gabalėlį, įpili šiek tiek vandens ir uždengi, po kelių sekundžių viduje susikaupia dujos, kurios galiausiai sprogsta su tokiu trenksmu, kad visa apylinkė trumpam nutilsta.

Mums tai atrodė genialu.

Mes pradėjome eksperimentuoti su viskuo, kas tik pasitaikydavo po ranka: senomis dažų skardinėmis, konservų dėžėmis, kartais net stikliniais buteliais. Kai kurios konstrukcijos sprogdavo su tokiu trenksmu, kad metalas išsitiesdavo arba nuskrisdavo kelis metrus į šalį.

Stebuklas, kad viskas beveik visada baigdavosi laimingai.

Niekas neprarado pirštų, niekam nenupūtė rankos, nors pagal šiandienos logiką tai atrodytų beveik neišvengiama. Užtat po sprogimų dažnai skraidydavo viskas aplinkui: šiukšlių dėžės, lentų gabalai, tuščios skardinės ir kitos statybvietėje rastos atliekos.

Kartais visa tai atrodydavo kaip mažas artilerijos šūvis statybų aikštelėje.

Be sprogimų dar turėjome ir kitą „technologiją“ – dūmų bombas.

Iki šiol tiksliai nežinau, iš kokių statybinių medžiagų jas gaminome. Kažkokie milteliai, kažkokie skysčiai, kartais kažkokie izoliuojantys mišiniai, rasti statybvietėse ar garažuose. Sudegus tai pradėdavo skleisti tirštus, aitrius dūmus, kurie verždavosi iš skardinių ar vamzdžių taip intensyviai, kad visa aikštelė paskęsdavo pilkame debesyje.

Mes stovėdavome aplink ir žiūrėdavome, kaip viskas skęsta dūmuose, lyg būtume patys suorganizavę kokią karinę operaciją.

Iki šiol nežinau, kaip mums pavyko nieko rimtai nesusprogdinti.

Kiemo vaikai gana greitai susibūrė į savotiškas grupes, ir tos grupės labai aiškiai pasidalijo į lietuvius ir rusus. Elektrėnuose tuo metu rusakalbių šeimų buvo daug – daugelis jų atvyko dirbti į elektrinę iš įvairių sovietų sąjungos vietų – ir vaikų pasaulyje visa tai labai greitai pavirto paprasta formule: mes ir jie.

Kai esi vienas, esi tik vienas vaikas.

Kai esi su savo kiemo gauja, atsiranda keistas jausmas, kad jūsų yra daug ir kad jūs galite beveik viską. Tai savotiška kolektyvinė drąsa, kurią sunku paaiškinti, bet ją labai lengva pajusti.

Apie tą jausmą – apie gaujos jėgą ir tai, kaip ji veikė mūsų sprendimus – papasakosiu kitame įraše.

Vienas iš pirmųjų rimtesnių susidūrimų įvyko prie didžiulės stambios skaldos krūvos.

Tai buvo milžiniška krūva, maždaug dviejų aukštų namo aukščio, ir ji stovėjo netoli statybų tarsi natūrali siena tarp mūsų teritorijos ir laukų.

Tą dieną mes su jais susitikome būtent ten.

Iš pradžių viskas buvo kaip visada – žvilgsniai, pašaipos, keli žingsniai vieni kitų link.

Vienas iš mūsų garsiai sušuko:

– Ko čia atėjot į mūsų pusę?

Iš jų pusės iškart atskriejo atsakymas:

– Чего вам надо? Сейчас в морду получите.

Po kelių sekundžių prasidėjo stumdymasis, keli smūgiai, kažkas bandė kažką pargriauti, kažkas traukė už striukės rankovės.

Staiga rusų pusė pradėjo trauktis link autostrados, ir mes instinktyviai puolėme vytis per laukus. Bėgome per žolę, per griovius, kol galiausiai jie atsiplėšė ir dingo tolėliau.

Mes jų toliau nebepersekiojome.

– Ai, tegul bėga, – kažkas pasakė. – Vis tiek pabėgo.

Grįžome atgal prie tos milžiniškos akmenų krūvos.

Kažkam kilo mintis užlipti į viršų.

– Užlipam, pažiūrėsim, kur jie nuvarė. Iš viršaus viskas matysis.

Mes pradėjome lipti.

Akmenys buvo dideli, nestabilūs, todėl reikėjo kabintis rankomis, remtis kojomis, kartais padėti vienas kitam.

Ir tada iš kitos pusės pasigirdo pirmasis akmens smūgis.

Vienas akmuo nuskriejo per viršų ir nukrito tarp mūsų.

Tada dar vienas.

Tada dar keli.

Paaiškėjo, kad dalis jų nebuvo pabėgę taip toli, kaip mums atrodė. Jie buvo grįžę anksčiau ir pasislėpę už tos pačios akmenų krūvos iš kitos pusės, o kai išgirdo, kad mes lipame į viršų, tiesiog pradėjo mėtyti akmenis per viršų tiesiai mums į galvas.

– Skydus virš galvos! – kažkas sušuko.

Aš tą akimirką dar laikiau skydą prieš save ir paprasčiausiai nespėjau jo pakelti.

Po kelių sekundžių gavau akmeniu į galvą.

Tada dar vienu į nugarą.

Ir dar.

– Traukiamės! – išgirdau kažkieno balsą.

Visa tai truko gal minutę ar dvi, bet to užteko, kad išmokčiau labai paprastą pamoką: jei jau eini į tokius susidūrimus, niekada nepalik užnugario nepridengto, niekada nenuvertink priešo ir visada saugok galvą.

Keista, bet viskas baigėsi gana laimingai.

Galva buvo sumušta, bet rimtesnių pasėkmių neatsirado. Tačiau po tos dienos aš daugiau tokiuose mūšiuose nebedalyvavau.

Dėl to netekau kelių vadinamųjų draugų, nes kiemo pasaulyje tuo metu tai buvo beveik tas pats, kas pasitraukti iš gaujos.

Tais pačiais metais vaikų darželio teritorijoje netoli mūsų namų įvyko didelis susirėmimas tarp lietuvių ir rusų kiemų grupių. Ten susirinko didelis kiekis iš abiejų pusių, viskas baigėsi išdaužytais langais, sulaužytais suolais ir tuometinės milicijos mašinomis kieme.

Daugelį dalyvių išgaudė.

Kai kuriuos „pastatė į milicijos įskaitą“.

Apie viską pranešė mokykloms ir tėvų darbovietėms.

Ir kartais, prisiminęs visą tą istoriją, pagalvoju – gal ir gerai vieną dieną gauti akmeniu į galvą, nes būtent dėl to tame didžiausiame mūšyje jau nebedalyvavau.