Gran Trail Courmayeur – 2015 (60k)

Kai kalnai reikalauja visko… bet grąžina daugiau

2015 m. liepos mėnuo. Courmayeur. Karštis, akmenys, sniegas, grandinės ir viena ilga diena, kuri pasibaigė ne finišo linijoje, o mažoje asfalto įkalnėje su dukra.

Kodėl GTC?

Courmayeur – klasikinis Italijos Alpių miestelis, kur kalnai – ne vaizdas, o gyvenimo fonas.

Jame kvepia pušimis, kava, ir subtilia italų ramybe. Žmonės čia eina su lazdomis ne dėl mados, o todėl, kad ką tik nulipo nuo viršukalnės. Langinės, balkonai su gėlėm, akmeninės sienos, siauri posūkiai, ir tas nepaaiškinamas kalnų šarmas, kurio nesumodeliuosi.

Bėgau čia ne atsitiktinai.

Vietovė – tas pats masyvas, kuriame vyksta UTMB. Daugeliui – svajonė. Man – irgi.

Organizatoriai – tie patys žmonės, kurie daro Tor des Géants (330 km su 24 000 m D+). Profesionalai, kuriems bėgimas – gyvenimo būdas.

Trasos apžvalga

Ši trasa – tai ne tiesiog 60 km. Tai 4000 m vertikalių, įgyvendintos su fantazija:

0-6 km – įžanginė atkarpa, švelni nuokalnė, kelios singletrack atkarpos.
6-25 km – vientisas kopimas į viršų. Nė vienos minutės atsikvėpti.
25-45 km – techniniai akmenynai, sniegas, takai, kurie labiau primena galvosūkį nei maršrutą.
45-52 km – dar viena porcija techninių iššūkių. Bet jau leidžiama gyventi – aukštis žemėja.
52-56 km – via ferrata. Grandinės, uolos, keturios galūnės. Italai paliko desertą pabaigai.
56-61 km – status nusileidimas, dulkės, laiptai, riedantys akmenys – iki finišo.

Startas: “Sapieginė” kalnuose

6:00 ryto. Miestelis dar snaudžia. Starto linijoje – ramybė. Visi tyliai žino, į ką įsivelia.

Pirmi kilometrai – lengvi, linksmi. Bėgi per bundantį kalnų peizažą, kur atrodo, kad net paukščiai bėga kartu.

Mintyse – „gal čia bus švelnus trail’as?“

Haha. Ne.

6-25 km: į viršų be perstojo

Pradžioje dar bėgau. Vėliau – kopiau. Be lazdų. Po to – su lazdom. Po to – vos vilkau save.

Takas – siauras, status, slystantis. Prasilenkti sunku, atsikvėpti nėra kada. Karštis kyla, vanduo dingsta.

Organizatoriai įspėjo – turėk vandens planą. Aš planavau, bet planas tirpo greičiau nei ledas Saulės atokaitoje.

Laimei – kalnai turtingi šaltiniais. Gelbėjo kiekvienas lašas.

2700 m aukštyje: plaučiai ima dainuoti

Oro trūksta. Kvėpavimas skamba kaip senas traukinys stotelėje – bandai įkvėpti, bet nesigauna.

Skauda galvą, plaučius. Norisi sustoti, bet kažkas viduje vis dar sako „judėk“.

Į kalną – ropojau. Nuo kalno – bėgau, kiek leido kojos. Būtent čia supranti: kalnai duoda ne malonę, o iššūkį. Bet kai priimi – dovanoja daug.

25-45 km: kai kalnai nusišypso

Nusileidus žemiau 2700 m – atgyjau. Gamta leido pabėgėti.

Vaizdai – tokie, kurių net nenori fotografuoti, nes žinai: nuotrauka nesugaus kvapo, vėjo, to vidinio „čia ir dabar“.

Gėlės, kriokliai, sniegas, akmenys. Vienoje perėjoje – akmenų pasaulis, primenantis trolių miestą. Trail batai? Primena šlepetes. Kelias? Nėra.

45-52 km: degantis kūnas ir Monblanas

Saulė. Vėjas. Atrodo, kad nekaršta, bet ant odos blyksi druskos kristalais.

Vandens trūkumas – realus. Žmonės vėmė, griuvo, blaškėsi.

Aš – su vandeniu ir Salt Caps – kažkaip pasiekiau maitinėlę. Ir ten… pagaliau sūris. Itališkas. Tobulas.

O šalia – Monblanas. Žvelgia į tave, ir tyliai sako: „kitą kartą – pas mane?“

52-56 km: via ferrata – italų desertas

Prieš startą sakė:

– Paskutinė atkarpa – techninė. Grandinės. Žiūrėkite kur dedate kojas.

Ir buvo teisūs.

Lipau keturiomis. Jokių apsaugų. Tik grandinė ir tavo valia.

Vienas savanoris – pačioje pavojingiausioje vietoje. Kai įveiki – sako „Bravo“ ir vėl panyra į telefoną.

Ką daryt, jei nebūtų „bravo“? Nebuvo kada galvoti.

56-61 km: rieda, byra, slysta

Leidomės žemyn. Takas – stačias, dulkėtas, siauras. Prasilenkti – sunku. Akmenys byra, kojos dreba, bet šypsena jau lūpose.

Kodėl? Nes už kampo – finišas.

O ten – šeima.

Mini varžybos po varžybų

Grįžtant į viešbutį, vos tampydamas kojas, gavau netikėtą iššūkį.

Dukra paėmė mano lazdas, atsisuko ir tarė:

– Duok, parodysiu, kaip reikia.

Ir mes leidomės į papildomą trasą. Porą įkalnių Courmayeur miestelyje.

Ji – rimta, susikaupusi. Aš – iš paskos, šypsodamasis.

Tai buvo trumpiausia, bet tikriausiai prasmingiausia distancija tą dieną.

Šioje nuotraukoje – judam tuo papildomu „etapu“. Ir viskas atrodo labai teisingai.

Po finišo: ledų nebuvo. Bet buvo rankšluosčiai

Vanduo baigėsi. Jėgos – irgi. Gerklė – skausminga nuo dulkių.

Apie maistą? Tik minkščiausios picos kraštinės ir skysti makaronai. Kūnas dainavo arijas apie cukrų.

23:00 bandžiau miegoti. Bet kojos – degė. Galva neveikė. Ledo – nebuvo.

Tuomet žmona sugalvojo genialų dalyką – šlapi rankšluosčiai ant pėdų. Ir tik tada – pagaliau atsijungiau.

Mini išvados iš didelio bėgimo:

Pirmas kartas be mėšlungio – pažanga.
Vairuoti dvi paras prieš varžybas = ne.
Po euforijos – emocinė duobė.
Galva išsivalė per 2 savaites. Realiai. Buvo tuščia.
Nors CCC tuo metu nukrito iš plano – liko noras. Jis niekur nedingo.

Ir jei dar galvoji – verta?

Tikrai verta.

Ne dėl finišo. Dėl kelio. Dėl Courmayeur. Dėl kalnų. Dėl to „Bravo“.

Nori pajusti trasą?

Siūlau užmesti akį į GTC video – jei dar neįsimylėjai kalnų, gal tada įsimylėsi.

Dėkui, kad skaitai. Jei patiko – pasidalink, pakomentuok, užsiprenumeruok.