Tai, kas lieka tarp kilometrų

Šiemet mano pagrindinis tikslas nebuvo Barselona.

Ji buvo tik stotelė.

Tikrasis tikslas laukė rudenį – CCC, prie Monblano. Ilgas, rimtas bėgimas, kuriame svarbu ne tik kojos, bet ir galva. Tokia, kuri neišsijungia tada, kai kūnas pradeda derėtis. Ėjau ta kryptimi – rinkdamas patirtį, ne kilometrus.

Long Trail Barcelona tapo pirmuoju sezono ultrabėgimu.

69 kilometrai. Apie 2500 metrų sukilimo.

Pakankamai ilga, kad kūnas neapsimestų.

Pakankamai sudėtinga, kad galva pradėtų kalbėti.

Važiavau be spaudimo.

Be tikslo laikui.

Be ambicijų lentelėse.

Norėjau tik finišuoti ir stebėti: kaip maitinuosi, kaip tvarkausi su karščiu, kaip elgiuosi tada, kai viskas ima slysti iš rankų.

Prieš startą

Startas – 8:00 ryto, Beguès miestelyje. Parkas dar miegojo, bet jau buvo budrus. Įrangos patikra griežta. Kiekvienas gelis, kiekviena potenciali šiukšlė pažymėta numeriu. Jei paliksi – būsi išbrauktas.

Man toks požiūris patiko.

Gamta čia nebuvo fonas.

Ji buvo priežastis.

Aplink – mažai kalbų. Daug tylos. Daug žvilgsnių į save.

Tas momentas prieš startą, kai visi jau supranta: netrukus liksi vienas.

Kad ir kiek žmonių bėgtų šalia.

Trasa

Garraf parkas nelepina.

Didžioji dalis – techniškas singletrack’as. Aštrūs, palaidi akmenys, skylės, kurias pamatai per vėlai. Išdžiūvusios upių vagos, kur kiekvienas žingsnis reikalauja sprendimo.

Prisiminiau lietuviškus miškus su šaknimis ir net nusijuokiau.

Ten viskas atrodo paprasta.

Čia – ne.

0–33 km: per gerai, kad būtų tiesa

Pirmi 33 kilometrai buvo… per geri.

Atbėgau juos per kiek daugiau nei keturias valandas. Be skubos. Be kovos.

Rūkas, lengvas vėjas, gaiva. Po šalto lietuviško pavasario – tikra dovana. Nusileidimas prie jūros ir maitinimo punktas tiesiai paplūdimyje sukūrė klaidingą jausmą, kad taip bus visada.

Tokie momentai pavojingi.

Jie užmigdo.

33-46 km: smulkmenos, kurios nesitraukia

Temperatūra kilo. Trasa reikalavo vis daugiau dėmesio. Ir tada – smulkmena: pūslė ant dešinės kojos didžiojo piršto. Greičiausiai rytinė klaida, per mažai sutepti tarpai.

Prieš pat 46-ą kilometrą – žiauriai stati įkalnė. Iš tų, kurios neleidžia meluoti sau. Tik lipti. Lėtai. Be derybų.

Krūmai ir medžiai – pikti, su spygliais. Kiekvienas prisilietimas jaučiamas. Čia niekas neprisitaikys prie tavęs.

46-58 km: kai viskas ima byrėti

Tai buvo sunkiausia atkarpa.

Karštis sustiprėjo. Druskų – per mažai. Prakaitavimas sutriko. Raumenys pradėjo trauktis. Tokios būsenos techninė trasa tampa nebe bėgimu, o išlikimu.

Sustojau. Tempiau. Gėriau daugiau.

Padvigubinau druskas.

Ir ėjau.

Penki kilometrai ėjimo – daug laiko, bet mažiau žalos. Tik ties 58 kilometru vėl pajutau, kad esu žmogus, o ne tik judantis kūnas.

---

58–64 km: kai galva lieka viena

Šioje atkarpoje dingo viskas, kas paviršiuje.

Neliko „fun“. Neliko skaičių.

Reikėjo rasti, kur kabintis galvoje.

Mintys nuėjo ten, kur dažniausiai nueina, kai kūnas pavargsta iki ribos. Dukra Vilniuje, su močiute. Kaip joms sekasi. Žmona Katare – viena, šalyje, kuri nemėgsta vienišų europiečių. Tėvas. Santykiai, kurie kažkur užstrigę. Mintis pakviesti jį kartu į CCC. Hmm, gal bendras kelias padėtų rasti bendrą kalbą, tačiau taip ir nesimaterializavo.

Ir tada – diedukas.

Jis išėjo prieš daugiau nei ketverius metus ir jaučiu nepelnytai per anksti.

Ir kiekvieną kartą, kai galva pavargsta tiek, kad nebegali galvoti apie nieką sudėtingo, grįžta ne tik klausimas kodėl.

Grįžta ir pokalbiai.

Deja, tik į vieną pusę.

Klausiau. Tyliai, be pompastiškų žodžių. Prašiau padėti nepalūžti.

Atsakymų nebuvo.

Bet pats kalbėjimas, net ir vienpusis, kažkaip padėjo judėti toliau.

Tokiose vietose akys prisipildo drėgmės greitai. Ne todėl, kad silpna.

Todėl, kad pavargusi galva nebeturi kuo gintis. Lieka tik tai, kas tikra.

Ir tada atsiranda Dievas.

Ne kaip idėja. Ne kaip atsakymas.

Greičiau kaip kažkas, už ko gali trumpam užsikabinti, kai galvoje lieka tik primityvus noras gyventi toliau.

Grupė

Prieš 64-ą kilometrą pasivijau du ispanus, bėgančius vorele. Įsikabinau. Ritmas grįžo savaime. Ir labai aiškiai pajutau – grupė veža. Net tada, kai pats jau nebeturi iš ko.

Taip ir pasiekėme finišą kartu.

Po finišo

10 valandų 30 minučių.

Tai nebuvo tobula diena.

Bet tai buvo reikalinga diena.

Tokios dienos nieko nežada.

Jos tiesiog tyliai padeda pamatus tam, kas laukia ateityje.

Ir jei moki jų klausytis – jos pasako daugiau nei bet koks rezultatas.