Iš vaikystės atsiminimų

Nežinau, kodėl dabar ir kodėl taip, bet norisi parašyti apie tai, kaip vaiko akimis atrodė gyvenimas tais gūdžiais 1978-1982 metais. Iš vienos pusės – tai lyg istorijos klodas, o iš kitos – kai kurie išgyvenimai, jausmai ir prisiminimai yra tokie ryškūs, tarsi tai būtų nutikę vakar.

Tuo metu Lazdijai buvo nedidelis pasienio miestelis, turėjęs savo ritmą, santūrų gyvenimą ir ypatingą tylą. Sovietmečiu tai buvo vieta, kur Lietuva baigdavosi – bet ne dvasia. Ten žmonės laikėsi įsikibę kasdienybės: savo kiemų, savo krosnių, savo gėlynų, savo kasdienybių. Ten stovėjo ir bažnyčia – tyliai, bet ryžtingai. Net kai tikėjimas buvo stumiamas į šešėlį, bažnyčios bokštai primindavo, kad viskas laikina – išskyrus šaknis.

Butas ir laiptinė

Diedukas Juozas ir močiutė Irena gyveno pirmame aukšte, nedideliame dviejų aukštų daugiabutyje, viename iš trijų tokių pačių, sudarančių puslankiu kiemą. Kiekvienas jų turėjo dvi laiptines ir po tris butus aukšte. Laiptinėje būdavo niūru – ne tiek dėl tamsos, kiek dėl oro, kvepiančio drėgnu tinku ir senais dažais. Įėjus į jų laiptinę, reikėdavo užlipti porą laiptelių į mažą aikštelę, kur žvelgdavo trys durys ir elektros skydinė. Mūsiškės – dešinėje.

Už durų – ilgas, apie trijų ar keturių metrų koridorius, kuriame beveik visada būdavo tamsu. Net kai degė šviesa, koridorius išlikdavo pilkas. Dešinėje stovėjo batų dėžė ir pakabos paltams – vieta, kur dažnai slypėjo kvapas nuo kandžių, malkų dulkių skonis ore.

Virtuvė ir gyvenimo šiluma

Virtuvė – su stiklinėmis durimis, užuolaidėlėmis, stalu kairėje ir langu tiesiai. Dešinėje stovėjo žalias pečius ir vieta malkoms. Dujos – balione. Močiutė su ta orkaite kankindavosi be galo. Liepsna tai silpna, tai stipri – ir kiekvienas patiekalas buvo kaip kova už išlikimą. Vis dėlto kasdien ant stalo garuodavo kažkas valgoma – ir tai buvo jos triūso stebuklai.

Krosnis kūrėsi kaip ritualas. Iš pradžių – dūmai, tada – spragsėjimas, tada – šiluma. Vėliau – pečiaus tylėjimas, kai likdavo tik žarijų švytėjimas. Tai buvo ir šviesa, ir kvapas, ir ramybė.

Kambariai ir mažo žmogaus pasaulis

Iš koridoriaus – tiesiai į kambarį, kuriame stovėjo mano lovytė. Ji buvo prie lango, toje pačioje pusėje kaip ir virtuvės langas – į kiemą. Kairėje – žalias pečius. Dešinėje – lova ir stalas, ant kurio diedukas dar kartais lygindavo kelnes. Rytais, kai dar gulėjau lovytėje, girdėdavau, kaip rūbai šiugžda nuo lygintuvo garų, bet jau kitame kambaryje.

Kitas kambarys vadintas „salionu“. Ten stovėjo baldai, kurie atrodė „uždrausti“ vaikui. Spinta su išeiginiais drabužiais, indauja – viršuje, už stiklo: taurės, servizai, krikštolas. Apačioje – staltiesės, rankšluosčiai, šaukštai ir šakutės. Prie lango – vadinamasis baras su dokumentais, albumais ir ausinėmis. Dieduko ausinės buvo fetišas – rudos, didelės, lyg iš lėktuvo piloto kabinos. Jas prisijungdavo prie radijos „Leningrad 006“ – tikro tarybinio elektronikos monstro.

Ši radija buvo tokio dydžio, kad dabar prilygtų vidutiniam lagaminui. Juozas ją įsijungdavo, ištraukdavo metro ilgio anteną, prisijungdavo ausines ir, atsigulęs ant lovos arba sėdėdamas ant suoliuko prie gėlynų, klausydavosi „Amerikos balso“. Tyliai, susikaupęs, tarsi kažką pagaudamas tarp bangų – klausė tikrai ne muzikos. Įdomu būtų jo dabar paklausti, ką jis girdėjo tais laikais ir kas tuomet dėjosi jo galvoje.

Salione stovėjo sofa-lova. Joje nebuvo patalynės – tik batų dėžės. Visi batai – pirkti „į priekį“. Ten buvo ir išeiginiai, ir kasdieniniai, ir sportbačiai, ir basutės. Aš slėpdavausi toje sofoje ir matuodavausi viską ir savo ir dieduko per didelius batus, lyg tapčiau suaugusiu. Kad sofa neužsidarytų man ant galvos, močiutė ją paremdavo lenta – kaip kapotą automobilyje.

Trečiasis kambarys – retai naudojamas. Stalas, ant kurio kartais stovėdavo eglutė. Lygintuvai. Atviros spintos durys. Užkaboriai, kuriuose slėpdavosi dulkės ir tylus gyvenimo nuovargis.

Tualetai – išgyvenimo zona

Už kiemo ribos, kur baigdavosi saugumas, prasidėdavo tualetai. Betoniniai, skylės grindyse, smarvė – be galo stipri. Geriausias metas ten eiti buvo žiema. Šaltyje kvapas tarsi susitraukdavo, pasiduodavo, išgaruodavo. Bent dalinai. Vasara – tuštuma atmintyje. Tiek buvo blogai, kad protas, matyt, pats ištrynė ir atsisako prisiminti.

Kiemo gyvenimas ir malkos

Kieme – smėlio dėžė, grybą primenanti pavėsinė, skalbinių virvės. Gėlynai prieš pirmo aukšto langus – kiekvienam gyventojui po lopinėlį. Spalvinga, bet pavojinga žaidžiant su kamuoliu – vienas klaidingas smūgis ir jau turi aiškintis su močiutėmis.

Sandėliukai – sunumeruoti, medinės durys, kvapnūs nuo malkų, šiek tiek šlapi. Kiekvienas turėjo savo. Šalia – didžiulės anglių dėžės. Malkos – sudėtos kūgiu, supjaustytos, sukapotos. Nuo pavasario iki rudens – dirbdavom, kad žiemą būtų kuo šildyti namus. Diedukas kapodavo. Aš – nešiodavau, kiek galėjau. Nebuvo klausimo „ar noriu“ – buvo savaime suprantama.

Pabaigai

Tai buvo gyvenimas – ne idealus, ne patogus, bet visas, iki smulkmenos. Kvapas, kurio dabar nėra, bet buvo. Baldai, kurie nebuvo „skandinaviški“, bet turėjo sielą. Žmonės, kurie nekalbėjo daug, bet gyveno daug ir su viltimi.

Ir vaikas, kuris viską stebėjo – ir šiandien prisiminęs užrašė.