Į Dolomitus atskridome paprastai.

Vilnius – Bergamas. Oro uostas, bagažas, trumpas laukimas, ir netrukus jau sėdėjome Fiat 500. Maža mašina, dideli planai. Išlėkėme Forno di Zoldo kryptimi, palikdami oro uostą už nugaros ir vis labiau grimzdami į kalnus.

Į slėnį atvykome jau sutemus. Miestelis tylus, šviesų nedaug. Navigacija rodė, kad esame beveik vietoje, bet jokio viešbučio nesimatė. Teko kilti aukštyn – kelis šimtus metrų serpantinu, vis siaurėjančiu keliu, kol galiausiai sustojome prie vartų.

Atidarėme juos ir tamsoje pamatėme tik didelį pastatą ir didelį, aptvertą kiemą. Jokios iškabos. Jokios registratūros. Tik tyla ir jausmas, kad gal kažkur suklydome.

Skambinome. Beldėmės. Laukėme. Duris atidarė vienuolė.

Tik tada paaiškėjo, kad per booking.com nusipirkome nakvynę vienuolyne. Keli kambariai jame buvo pritaikyti keliautojams. Paprasta. Ramu. Labai itališka.

Ryte mus pažadino varpo gaudesys, kviečiantis maldai. Ant sienos – kryžius. Už lango – kalnai. Ramybė buvo tokia gili, kad atrodė šiek tiek per daug prieš tai, kas laukė rytoj.

Tą dieną varžybų dar nebuvo. Mano kolega nusprendė nuvažiuoti į aplinkines ferratas – pasikarstyti, pakabėti, pasikrauti. Aš nusprendžiau likti. Nebuvau nusiteikęs prieš rytojaus bėgimą dar kažkur nusisukti galvą. Įsitaisiau vienuolyno kieme, pavėsinėje, su kompiuteriu. Keli filmai. Tyla. Keistas, bet labai tinkamas laukimas.

Pietums nusileidau pėsčiomis į miestelį slėnyje. Eidamas gatve nesutikau nė vieno žmogaus. Langai uždaryti. Tyla. Net pradėjau abejoti, ar žemėlapyje pažymėta picerija dar egzistuoja. Egzistavo.

Lauke – keli vietiniai, sėdintys prie stalo. Kortos rankose, picos lėkštėse, visiškai neskubantys pietūs. Užėjau į vidų. Tuščia. Nė vieno darbuotojo. Tik malkomis kūrenamas picos pečius, tyliai alsuojantis karščiu.

Apsidairiau. Pasiėmiau meniu. Jau galvojau, kur atsisėsti ir tiesiog laukti, kai viena iš lauke kortomis žaidusių moterų atsistojo ir priėjo. Ji priėmė mano užsakymą. Be skubos. Be klausimų.

Pica buvo tobula. Kava – tokia, kurią prisimeni ilgai.

Pasistiprinęs pėsčiomis grįžau atgal į vienuolyną. Ilgai neužsibuvau. Apsirengiau, pasiėmiau lazdas ir išlėkiau dar kartą – šįkart jau ne šiaip paslampinėti, o pačiupinėti trasos.

Užteko kelių kilometrų, kad vaizdas galvoje pasikeistų.

Jau maždaug 1,5 km aukštyje tapo aišku, kad pavasaris čia dar tik ateina. Tirpstantis sniegas, vanduo, tekantis upeliais per taką, purvas, kuris laikė, bet ne visada. Kojos šlapios, tempas atsargus, akys nuolat po kojomis. Komforto idėja dingo greitai. Lengvo pasibėgiojimo – taip pat.

Grįžau supratęs, kad tai nebus trasa, kurioje „pabėgsi“. Čia reikės judėti, galvoti, spręsti ir priimti tai, ką kalnai pasiūlys. Nerimo grūdas galvoje jau buvo pasėtas.

Vakare, likus maždaug dvylikai valandų iki starto, organizatorių pasisakymai jį tik dar labiau palaistė:

• trasoje yra 2–3 km sniego
• sniegas šlapias, galima slysti
• savanoriai budės, gaudys, jei reikės
• trasa sunki… bet juk dėl to jūs čia ir atvažiavote

O viena elitinė sportininkė viską sudėjo į vieną sakinį:
„Ši trasa – kaip poezija ir skausmas vienu metu.“

Po tokių žodžių šeštadienio rytas (5:30) jau nebebuvo tiesiog startas. Tai buvo nuotykio pradžia.

Rytas prasidėjo itališkai teisingai – kapučino puodeliu starto vietoje, trumpais pokalbiais su LT bėgimo entuziastais ir bundančiais kalnais aplink. Prieš startą galvoje sukosi planai, strategijos, keistos mintys. Po starto viskas dingo. Liko tik aš ir Dolomitai.

53 kilometrai nebegąsdino. 3800 metrų sukilimo ir tiek pat nusileidimo – jau taip.

Pirmi 15 kilometrų buvo beveik apgaulingai lengvi. Bet saulė kilo greitai. Oras šilo. Skysčiai ir maistas tapo prioritetu – per gerai žinojau, kuo baigiasi „dar pakentėsiu“. Ties 6 kilometru nusirengiau viską, kas šilta ir ilga, ir judėjau lengvas.

Nuo 10 kilometro prasidėjo sniegas, purvas ir vanduo. Ir su kiekvienu kilometru jų tik daugėjo.

Single track’as privertė susitaikyti su lėtu tempu. Lenkimų nebuvo. Teko žiūrėti aplink, mėgautis laukine gamta ir labai stengtis neįkristi į dar vieną purvo, sniego ir ledinio vandens vonią.

Tikrieji reikalai prasidėjo ties 14–15 kilometru.

Pirma rimta įkalnė buvo tokia stati, kad labiau priminė kopėčias nei taką. Ten suplėšiau vienos lazdos diržą. Maždaug po dešimties metrų – akmenų griūtis. Akmenys skrido tiesiai ten, kur ką tik buvo žmonės. Visi spėjo sureaguoti. Aukų nebuvo. Bet baimė liko. Tempas dar labiau sulėtėjo.

Jei kopimai atrodė sudėtingi, nusileidimai buvo visai kita istorija. Virvės šalia krioklio. Slidu. Klaidos kaina – labai aiški. Saulė nuo pat ryto negailėjo, todėl vanduo tapo valiuta. Gerti buvo galima beveik iš kiekvieno kalnų upelio. Aš gėriau apie litrą per valandą. Ledinis vanduo ne tik atgaivindavo, bet ir grąžindavo ramybę.

Vienas italas net valėsi dantis prie šaltinio. Kodėl – taip ir liko neaišku.

Sniego ruožas, apie tris kilometrus, buvo šokas. Virvės, statūs šlaitai, šlapias sniegas. Šokinėjimas nuo kupsto ant kupsto greitai baigėsi – pavargau kaip šuo. Kol supratau, kad čiuožti ant užpakalio yra ir greičiausias, ir linksmiausias variantas.

Vietomis sniego storis siekė apie pusantro metro. Koja kelis kartus įsmuko iki kirkšnies. Dugnas nepasiekiamas.

Kameros beveik neėmiau. Rankose – lazdos. Akys – po kojomis. Viena sekundė neatidumo, ir jau guli lediniame vandenyje arba purve. Kartais rinkdavausi judėti lėtai, nes alternatyva buvo judėti greitai ir nukristi, čiuožti šimtus metrų žemyn, o tada – jei pasiseks – kabarotis atgal.

Organizatoriai trasą sudėliojo meistriškai. Iššūkiai keitė vienas kitą. Nebuvo nė vieno nuobodaus kilometro. Maitinimo punktai laiku, visko pakankamai. Vėliau gal pasigedau sūraus maisto, bet kūnas šį kartą to nereikalavo.

Mėšlungį sutramdžiau sniegu. Tiesiogine prasme. Šalti kompresai veikė stebėtinai gerai.

Finišas nebuvo dovana. Paskutinė „tiesioji“ – apie 8 kilometrai, nuokalnė zigzagais, beveik 1000 metrų peržemėjimo. Lygumų sraigei buvo ką veikti. Bet net judėdamas lėtai čia aplenkiau turbūt daugiausiai žmonių.

Po šio bėgimo iš batų liko tik „šlapia“ ir „juoda“.
Užtat finiše vietoj medalio gavau naujus trail bėgimo batelius.
Ir tai, tiesą sakant, buvo labai simboliška.