Iki šio bėgimo nebuvau bėgęs daugiau nei 55 kilometrus.

Ir sunkiausia dalis buvo ne pats atstumas.

Sunkiausia buvo nežinoti, kada kūnas pradės kalbėti rimtai.

Pirmi kilometrai visada apgaulingi. Viskas juda per sklandžiai, per ramiai. Bėgi protingai, laikydamasis plano, beveik nuobodžiai. Lygumos, laukai, niekas neverčia skubėti ar abejoti. 22 kilometrai, vos 180 metrų sukilimo – ir galvoje atsiranda pavojinga mintis: „Gal šįkart bus paprasčiau.“

Vėjas dingsta. Saulė kyla. Oras ima spausti. Iš pradžių vos juntamai – tiesiog per šilta. Dar nieko rimto. Dar galima pakentėti. Dar nereikia nieko keisti.

Ties 28 kilometru skrandis tampa per pilnas. Vanduo ima kliuksėti. Prakaitas dingsta. Galva kaista iš vidaus. Miškai nepadeda – lapų dar mažai, vėjo nėra. Kiekvienas kalniukas reikalauja vis daugiau. Dar truputį. Dar viena atkarpa.

Trasos kraštuose matau žmones, kurie jau nebesidera. Jie stoja. Jie lenkiasi. Jie daro tai, ko aš stengiuosi išvengti. Žinau, kas laukia po to. Todėl lėtinu. Nustoju valgyti. Geriu tik po gurkšnį. Stoju „šlapintis“, nors kūnas tam priešinasi. Lieku tik su „baselayeriu“. Sprendimai ateina, bet visada truputį per vėlai.

45 kilometras – tik vanduo.

55 – dar toli.

Galvoje sukasi viena frazė. Ji absurdiška, bet laikosi: „get fun, my friend.“ Žiūriu į pilis, miestelius, vietinius, vaikams dalinu „penkis“. Išgirstu prancūzišką „Marius! GO GO!“– ir to pakanka, kad bėgčiau dar šiek tiek toliau.

55 kilometre atsiranda šaltis.

Coca-Cola.

Čipsai.

Skrandis neskuba. Tada pradeda dirbti. Be euforijos, bet užtikrintai. Galva išsivalo. Akys vėl mato. Kojos prisimena, kam jos čia.

Apsirengiu, nes visi rengiasi. Po dviejų kilometrų suprantu – per daug. Sustojęs viską kraunu atgal. Šįkart nereikia laukti. Lieku minimaliai. Į ausines – Modern Talking. Keista, bet tinka. Tempas grįžta.

Tamsa palei ežerą. Single track’as. Žvaigždės virš galvos. Skraido šikšnosparniai. Išnyra pilys. Tyla, kurią pertraukia tik kvėpavimas ir žingsniai. Dėl šito verta buvo visko.

Paryžius grąžina triukšmą ir painiavą. Šviesos, kurios meluoja. Ženklai, kuriais negali aklai tikėti. Kartais reikia rinktis. Kartais klysti ir grįžti. Svarbu neatsijungti.

Likus gal 200 metrų matau žmoną ir dukrą. Jos įbėga į trasą. Mes pradedame bėgti kartu. Tie paskutiniai metrai nebe apie laiką, ne apie kilometrus, ne apie rezultatą.

Ašaros akyse.

Finišą kertame kartu.

Tai akimirka, kuri nesibaigia kartu su linija ant asfalto. Ji lieka. Tyli, bet labai ryški. Tokia, prie kurios dar grįšiu mintyse ir ne kartą.